VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės instituto teisinis reguliavimas ir jo taikymo praktinės problemos. Pirmoje dalyje nurodomi materialinės atsakomybės taikymo pagrindai ir sąlygos, antroje – nubrėžiamos valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ribos, trečioje – apibūdinama žalos išieškojimo tvarka. Materialinę atsakomybę valstybės tarnyboje reglamentuoja Civilinis ir Darbo kodeksai, o taip pat Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti norminiai teisės aktai, todėl teisinis materialinės atsakomybės pagrindas yra daugialypis. Tai nulemia materialinės atsakomybės skirtumus nuo civilinės atsakomybės ir nuo materialinės atsakomybės darbo teisėje. Skiriasi teisės pažeidimai, kuriais padaroma žala, subjektai, atsakomybės dydis, atlyginimo tvarka, tačiau sutampa visų atsakomybių paskirtis (tikslas) – kompensuoti nukentėjusiam žalą. Taip pat materialinės atsakomybės valstybės tarnyboje ir darbo teisėje atsiradimo sąlygos yra tos pačios. Valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės ribos grupuotinos į keturias pozicijas: 1) visišką žalos atlyginimą; 2) žalos atlyginimą ne daugiau kaip devynių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio; 3) žalos atlyginimą ne daugiau kaip šešių vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio; 4) žalos atlyginimą ne daugiau kaip trijų vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio. Galimi trys žalos išieškojimo būdai: (1) žalos atlyginimas paties valstybės tarnautojo gera valia; (2) žalos išieškojimas neteismine tvarka administraciniu aktu darant iškaitas iš tarnautojo darbo užmokesčio; (3) ieškinio pareiškimas teisme.