NEAPYKANTOS NUSIKALTIMAI IR NEAPYKANTOS KALBA: KUR PRASIDEDA IR KUR BAIGIASI SAVIRAIŠKOS LAISVĖS RIBOS?

Abstract

Saviraiškos teisė – kiekvienos demokratinės valstybės realizuojama žmogaus teisė aktualiais valstybės ir visuomenės klausimais ir kitomis svarbiomis aktualijomis. Tačiau šios teisės įgyvendinimas negali būti beribis, jos realizavimas gali būti ribojamas atsižvelgiant į kitus saugomus interesus, gėrį ir pamatines vertybes, kuriems gali būti padaroma didesnė žala nei pati realizuojama saviraiškos laisvė. Šiuo straipsniu fokusuojamas dėmesys į leistino ir draudžiamo veiksmo takoskyrą, remiantis nacionaline ikiteismine ir teismine, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, diskutuojama – kur yra ribos tarp baudžiamosios atsakomybės, kuomet pripažįstamas saviraiškos teisės pažeidimas, ir vienos iš demokratijos vertybių – žodžio laisvės.
Atliktų ikiteisminių ir teismų sprendimų dėl neapykantos nusikaltimų ir neapykantos analizė parodė, kad diskrecija nustatant saviraiškos ribas sudaro galimybę interpretuoti neapykantos kalbos ir saviraiškos laisvės ribas, taigi, ne visada aiškiai, labiau net dviprasmiškai traktuoti ir taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatas, skirtingai vertinant patį saviraiškos veiksmą, pabrėžiant neapykantą kurstančios kalbos pavojingumo laipsnį, pateikiant argumentaciją dėl informacijos paskleidimo būdų, neteisėtų veiksmų intensyvumo ir pan. Gryninant neapykantos nusikaltimų bei neapykantos kalbos ir saviraiškos laisvės takoskyrą, siūlytinas administracinės atsakomybės taikymas ir prevencinių veiksmų aktyvinimas.