##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Daiva Bereikienė Eglė Štareikė

Abstract

Straipsnyje analizuojama nacionalinio atliekų rūšiavimą įgalinančio teisinio reguliavimo atitiktis regioniniams teisiniams instrumentams. Tiriama, ar nacionalinės atliekų politikos priemonių sistema suponuoja neigiamą atliekų susidarymo ir tvarkymo įtakos žmonių sveikatai ir aplinkai poveikio mažinimą. Lietuvoje atliekų tvarkymo politika remiasi atliekų tvarkymo hierarchija, kurios pagrindą sudaro teisės aktais įtvirtinti atliekų tvarkymo prioritetai: turi būti vengiama atliekų susidarymo (prevencija), o atliekos, kurių neįmanoma išvengti, privalo būti paruošiamos pakartotiniam naudojimui, perdirbamos ar kitaip naudojamos tokiais būdais, kad kuo mažiau jų būtų šalinama sąvartynuose ir kituose atliekų šalinimo įrenginiuose. Atliekų paruošimas pakartotiniam naudojimui realizuotinas visų pirma tinkamai rūšiuojant atliekas. Valstybė turi sudaryti ne tik palankias, bet ir motyvuojančias teisines prielaidas dalyvauti atliekų rūšiavime tiek atliekas tvarkančias įmonės, tiek tiesioginius atliekų turėtojus („teršėjus“). Straipsnyje akcentuojama, kad nei regioniniai, nei nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, išsamiai neatskleidžia atliekų rūšiavimo sampratos turinio. Ši teisinė spraga suponuoja ydingą praktiką, kad spręsti, ar
tinkamai rūšiuojamos atliekos, gali atskiros savivaldybės ir atliekas tvarkantys subjektai (įmonės). Straipsnyje aprašoma atliekų rūšiavimo raida ir teisinio reguliavimo ypatumai Vokietijoje, bei pabrėžiama teigiamos atliekų rūšiavimo patirties sklaidos reikšmė. Atskleidžiami esminiai Vokietijoje taikomų atliekų rūšiavimo sistemų privalumai. Lietuvos, kaip ir Vokietijos, teisiniai instrumentai, reglamentuojantys atliekų tvarkymą, komunalinių atliekų rūšiavimą priskiria savivaldybių kompetencijai.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Section
Articles