Simuliacijos samprata Europos šalių sutarčių teisėje

Santrauka

Straipsnyje analizuojami sutarčių sudarymo srityje pasitaikantys atvejai, kai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nenorėdamos atskleisti savo tikrųjų ketinimų, šalys sudaro sutartis, kuriose jų valia įtvirtinama tik fiktyviai arba kuriomis yra dengiami kitokias teisines pasekmes nustatantys susitarimai. Straipsnyje keliamas klausimas, ar Lietuvos teisėje pripažįstama simuliacija, ir daroma išvada, kad nepaisant to, jog Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse simuliacijos terminas nėra vartojamas, šiame teisės akte yra įtvirtinta klasikinė kontinentinės teisės tradicijai būdinga simuliacijos samprata, apimanti atvejus, kai sutartis yra grynai fiktyvi (absoliuti simuliacija arba tariami sandoriai), ir atvejus, kai šalių sudaryta sutartimi siekiama kitų teisinių pasekmių (santykinė simuliacija arba apsimestiniai sandoriai). Teismų praktikos analizė atskleidžia, kad Lietuvoje yra pripažįstama ir dar viena Europos šalių teisėje egzistuojanti simuliacijos atmaina – subjektinė simuliacija, t. y. atvejai, kai sutartis sudaroma ne su tikrąja jos šalimi, o su jos statytiniu. Straipsnyje taip pat analizuojama simuliacijos teisinių pasekmių problematika, išskiriant simuliacijos sukeliamas pasekmes sandorio šalims ir tretiesiems asmenims.