„Vidutinio vartotojo“ standartas: pagalba ar papildomas apsunkinimas ginant vartotojų teises?

Santrauka

„Vidutinio vartotojo“ standartas – išimtinai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ir – Teisingumo Teismas) kūrinys, suformuotas laisvo prekių judėjimo, klaidinančios reklamos bylose, taip pat nagrinėjant klausimus, susijusius su prekių ženklų apsauga. Tai hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kurio pagrindu yra vertinamas suteiktos informacijos poveikis konkretaus vartotojo ekonominiam elgesiui. Teisingumo Teismas „vidutinį vartotoją“ apibrėžia kaip protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų asmenį, kartu suteikdamas šiai sąvokai būtino lankstumo. Straipsnyje ypatingas dėmesys skiriamas tam, jog priėmus 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau ir – Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva, Direktyva 2005/29/EB), norminė šios sąvokos apibrėžtis pirmą kartą įtvirtinta ir teisės aktų lygmeniu. Ši aplinkybė neabejotinai turės įtakos tolesniam „vidutinio vartotojo“ standarto taikymui tiek paties Teisingumo Teismo, tiek ir nacionalinių teismų praktikoje. Straipsnyje akcentuojamas vienas iš aktualiausių Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos probleminių aspektų – šio teisės akto įtaka nagrinėjant ginčus, kylančius iš sutartinių vartojimo teisinių santykių. Autorė pagrindžia platų „vidutinio vartotojo“ standarto taikymo modelį, prieidama prie išvados, kad Direktyvos 2005/29/EB nuostatos turi būti nagrinėjamos sistemiškai su kitais vartotojų teisių apsaugos instrumentais, ypač priimtais derinant sutartinius vartojimo teisinius santykius.