Bendrininkų rūšys ir jų atribojimo problemos teismų praktikoje

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojamos bendrininkų rūšių, numatytų galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 3–6 dalyse, nustatymo ir atskyrimo baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje problemos. Dėmesys skiriamas vykdytojo ir padėjėjo bei kurstytojo ir organizatoriaus atribojimo problemiškumui. Taip pat atkreipiamas dėmesys į skirtingus ir ne visada pagrįstus minėtų bendrininkų rūšių nustatymo bei atribojimo motyvus teismų praktikoje. Apibendrinęs atliktą baudžiamosios teisės teorinės literatūros bei teismų praktikos analizę, autorius siūlo kriterijus, padėsiančius aiškiau nustatyti bei motyvuotai atskirti bendrininkus. Norint atriboti vykdytoją nuo padėjėjo, naudotini ne tik bendro susitarimo, buvimo įvykio vietoje, bet ir veikos valdymo, kai bendrininkas pagal savo valią gali pakreipti nusikalstamos veikos vykdymo eigą, leisti, kad veikos sudėtis būtų realizuota ar sustabdyti jos įvykdymą, bei animus auctoris (bendrininkas veikos nori kaip savo paties, veiką traktuoja kaip savo veiksmų tiesioginį rezultatą) kriterijai. Organizatorius nuo kurstytojo taip pat atribotinas ne tik pagal objektyvių nusikalstamų veiksmų atlikimą (organizatoriaus veikla bendrame nusikalstamos veikos mechanizme yra įvairesnė, aktyvesnė ir reikšmingesnė), bet ir tyčios kryptingumą.