Aristoteliškoji juslinės substancijos samprata ir individo problema

Santrauka

Straipsnyje analizuojama substancijos sąvokos prasmė teorinėje Aristotelio filosofijoje bei iš jos kylantis individo supratimas. Atskleidžiama, į kokį prieštaravimą veda vienos iš substancijos sąvokų reikšmių – subjekto (upokeimenon) – loginis ir fizinis-empirinis tyrimas ir kaip Aristotelis šį prieštaravimą išsprendžia. Sprendimo esmė glūdi substancijos sutapatinime su forma, o tai leidžia substanciją kaip individualų subjektą tapatinti su jos esme (quidditas). Ši operacija lemia individo sampratą: Aristotelio teorinės filosofijos sistemoje individas tampa tik priemone rūšies egzistavimui išlaikyti, o mokslinis pažinimas apskritai nelaiko individo tikruoju savo objektu. Tokia Aristotelio substancijos interpretacija, nors ir nėra vienintelė galima, vyravo Vakarų metafizikoje iki pat XIX amžiaus, keldama įtampą su pirmaisiais mūsų eros amžiais atsiradusiu žmogiškosios substancijos kaip asmens suvokimu: straipsnis atveria šio tolesnio mąstymo perspektyvą.