Probleminiai nekaltumo prezumpcijos aspektai įrodinėjant jauno pilnamečio nepakankamą socialinę brandą

Santrauka

Nepilnamečio įtariamojo (kaltinamojo) nepakankama fizinė, psichinė ir socialinė branda suponuoja poreikį užtikrinti efektyvią jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą viso baudžiamojo proceso metu, taip pat pritaikyti kiek įmanoma labiau individualizuotą, į nepilnamečio socialinę gerovę orientuotą baudžiamosios atsakomybės formą. Tačiau pasitaiko situacijų, kai ir jaunas pilnametis, jau sulaukęs 18 metų, tačiau nesulaukęs 21 metų, dėl nepakankamos socialinės brandos yra pripažįstamas nepilnamečiu; taigi jo atžvilgiu taip pat gali būti taikoma specifinė, nepilnamečiams skirta baudžiamosios atsakomybės forma. Šios specifinės nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės formos taikymo galimybę jauniems pilnamečiams lemia tai, kad baudžiamojoje teisėje galiojanti pakankamos socialinės brandos prezumpcija nėra absoliuti, ji gali būti paneigta. Straipsnyje keliamas klausimas, ar de facto šios prezumpcijos paneigimo mechanizmas nėra vienas iš veiksnių, lemiančių tai, kad Baudžiamojo kodekso 81 straipsnio nuostatos teismų praktikoje taikomos itin vangiai. Tad šio straipsnio tikslas yra aptarti pakankamos socialinės brandos prezumpcijos procesinius aspektus, o būtent – koks yra ir koks turėtų būti šios prezumpcijos paneigimo mechanizmas. Siekiant šio pagrindinio tikslo, straipsnyje aptariama baudžiamajame procese galiojančių prezumpcijų samprata ir reikšmė, taip pat nekaltumo prezumpcijos svarba paskirstant įrodinėjimo pareigą.