Egipto gynybos ministro 2013 m. liepos 3 d. veiksmų konstituciniai pagrindai: lyginamoji analizė

Santrauka

Liberalios demokratinės valstybės kariauja, kad apsaugotų fundamentalią valdymo formą nuo užpuolimų, ar tai būtų valstybės, besivadovaujančios skirtingais konstituciniais principais, ar teroristinės organizacijos, ketinančios sunaikinti jos integralumą1. Tačiau visuomeniniai neramumai pačios valstybės viduje ir galiausiai 2013 m. liepos 3 d. Egipto gynybos ministro veiksmai iškėlė klausimą, o kokios priemonės užtikrina demokratinę kariuomenės kontrolę, ar demokratinė valstybė gali apriboti ir kontroliuoti ginkluotųjų pajėgų panaudojimą demokratiškai. Valstybės vadžios institucijų galių pasiskirstymas (valdžių padalijimo principas) pirmiausiai įtvirtinamas konstitucijoje. Šiame straipsnyje, lyginant su kitų valstybių, įkūnijančių skirtingas valdymo formas, konstitucinėmis nuostatomis, analizuojamas 2012 m. gruodžio 26 d. Egipto Arabų Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas valstybės vadovo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, konstitucinis statusas ir kokie konstituciniai pagrindai egzistavo Egipto gynybos ministro 2013 m. liepos 3 d. veiksmams atlikti arba užkirsti kelią jiems atlikti.