CONTEMPORARY RELIGIOUS MUSIC: CAN SECULAR (PROFANUM) BE SACRED?

Santrauka

Apeigose skambančiai muzikai krikščionys visuomet kėlė tam tikrų reikalavimų, iš kurių ilgainiui susiklostė sakraliosios, arba bažnytinės, kūrybos kriterijai: muzika turėtų būti kilni, rimta, meditatyvi, darnios formos, grigališkojo choralo ir griežtojo stiliaus polifonijos pavyzdžiu atitinkanti pamaldų dvasią ir pan. Šie kriterijai bent iš dalies galioja ir naujai religinei kūrybai, XIX a. išaugusiai iš bažnytinės muzikos.
XX amžiuje religinio meno ypač padaugėjo pasaulietinėje erdvėje. Sampratos, kad Dievas ir tai, kas šventa, gali būti tik bažnyčioje, nykimas atitinka katalikų teologiją po Vatikano II susirinkimo. Liturgijos reforma atvėrė kelią naujai bažnytinei kūrybai pagal liturginius tekstus gimtąja kalba; buvo pradėta rūpintis religiją įkultūrinti – kiekviena tauta gali garbinti Jėzų, laikydamasi savo tradicijų. Apeigose greta tradiciškai „šventų“ katalikų bažnytinės muzikos stilių suskambo folklorinės, džiazo, pop stiliaus kompozicijos. Kita vertus, skausminga dviejų pasaulinių karų patirtis bei nepritarimas banaliai saldžiai pramogų kultūrai lėmė ir estetinių paradigmų kaitą: ne tik pasaulietinėje, bet ir religinėje XX a. kūryboje atsirado triukšmo, šauksmų, disonansiškumo ir kitų su dieviška harmonija paprastai nesiejamų dalykų.
Straipsnio tyrimo objektas – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių religinės kūrybos, pirmiausia mišių, pasaulietiški bruožai. Analizuojama elementų, pagal tradiciją laikomų profaniškais, sąveika su kanoniniu (sakraliu) tekstu, jų vaidmuo kompozicijoje.