LAISVĖS ONTOLOGIJA

Santrauka

Straipsnyje keliamas klausimas, ar neoliberalų „laisvės viešpatijos“ siekis turi kokį nors ontologinį pagrindą. Laisvės ontologinio pagrįstumo problemą iškėlęs J.-P. Sartre‘as ją sprendė teiginiu, kad „žmogus yra pasmerktas laisvei“. Bet jo manymas, kad žmogiškosios būties vertė ir išskirtinumas kyla iš absoliutaus nedeterminuoto spontaniškumo, verčia atsigrįžti į I. Kanto teiktą laisvės antinomiją ir su ja susijusią determinizmo problemą. Parodoma, kad šiuolaikiniai problemos „determinizmas versus indeterminizmas“ sprendimai faktiškai yra kontingentiški. Net ir gamtiniuose procesuose kontingencija kaip būtinumo stoka reiškiasi jiems imanentiškoje emergentinėje evoliucijoje – tvarkos būvius keičia chaosas, o jį keičia kokybiškai nauja tvarka. Todėl gamtinės ir socialinės tikrovės raidoje vienodai tikėtina tiek laisvė, tiek jos stoka. Tad su chaosu siejama laisvė yra tik savaiminės būties modusas, o todėl reikia manyti, kad laisvė savaiminės vertės neturi, ji gali būti įvardyta tik kaip instrumentinė vertybė – priemonė tikslams siekti. Daroma išvada, kad neoliberalų skleidžiama „laisvės viešpatijos“ idėja ontologinio pagrindo neturi.