ĮŽEIDIMAI LIETUVOS POLITINIAME DISKURSE IR ATSAKOMYBĖ UŽ JUOS

Santrauka

Straipsnyje yra nagrinėjama įžeidimo samprata Lietuvos politinio diskurso aspektu ir galima atsakomybė už įžeidimus. Siekiant išvengti politinio jautrumo, analizuojamos „Tautos aikštės“ laidos, transliuotos 2013 m. vasario–gegužės mėnesiais, pasisakymai, įvertinant, ar atitinkami pasisakymai gali būti laikomi įžeidimu, taip pažeminant asmenų orumą.
Darbo tikslas – išanalizavus parinktus pavyzdžius, nustatyti, kokio pobūdžio įžeidimai dominuoja politinių TV debatų laidų diskurse ir ką įžeidimų vartojimas tokiame diskurse rodo: politinio diskurso dalyvių siekį bendradarbiauti ar varžytis, sumenkinti patį adresatą ar jam artimą socialinę aplinką. Taip pat analizuojama, kokių įžeidimų daugiau tiriamame diskurse: tiesioginių ar kontekstinių, verbalinių ar neverbalinių; kuris asmenybės ar jo aplinkos bruožas yra dažniausiai pasirenkamas kaip įžeidimo objektas tiriamame diskurse. Straipsnyje įvertinti tik tie įžeidimai, už kuriuos galėtų būti taikoma atsakomybė.
Atlikus tyrimą, galima būtų teigti, kad politinio diskurso dalyviai įžeidimo aspektu dažniau pasirenka adresato įsitikinimus, taip pat įžeidimai daugiausia nukreipti į adresatų aplinką, o ne juos pačius. Nepriklausomai nuo parinkto įžeidimo modelio, kurių įvairovė yra analizuojama straipsnyje, įžeidėjui gali būti taikoma atsakomybė, jei atitinkamu įžeidimu yra pažeminamas adresanto orumas. Taip pat svarbu pažymėti, kad, įvertinus esamą Lietuvos teismų praktiką, lig šiol yra toleruojami tam tikri pasisakymai ir nuomonės politikų, kaip viešųjų asmenų, atžvilgiu, o siekiant žalos atlyginimo reikia įrodyti, kad adresantas atitinkamu pasisakymu siekė tik įžeisti, pažeminti adresatą. Vis tik atliktas minėtų laidų tyrimas atskleidė, kad politiniuose debatuose yra gausu pasisakymų, kuriais siekiama tik įžeisti. Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas galėtų ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į kalbinį politikų elgesį viešojoje erdvėje – įžeidimus, bet ir tapti puikia paskata diskusijoms tiek apie teisinės atsakomybės taikymą už asmens garbės ir orumo žeminimą, tiek apie viešųjų asmenų (iš kurių paprastai tikimasi didesnio tolerancijos visuomenei rodymo) demonstravimo konstitucinę saviraiškos laisvę ar esamas politinės kultūros ir korektiškumo lygis galėtų kilti, jei keistųsi teismų praktika ir atsakomybė būtų taikoma už platesnio rato įžeidimus, kuriais yra pažeminamas
asmens orumas, tačiau taip pat būtina užtikrinti, kad nebūtų suvaržyta konstitucinė saviraiškos laisvė.