Akademinis integralumas: nuo abstraktaus kalbėjimo apie akademinį sąžiningumą – prie jo vadybos

Santrauka

Straipsnyje pristatoma integralumo samprata, jos platesnio taikymo galimybės Lietuvos universitetuose bei analizuojamos etikos institucionalizacijos problemos, siejant jų sprendimo būdus su akademinio integralumo vadyba. Straipsnio tikslas – atskleisti, jog integralumas organizacijų veiklose turi apibrėžtas prasmes, o akademinio integralumo įgyvendinimą lemia tam tikri universiteto organizaciniai procesai, moksliškai pagrįstas etikos infrastruktūros formavimas, t. y. tikslinga integralumo vadyba. Autorė fiksuoja egzistuojančias sociokultūrines nuostatas, kurios determinuoja mentalinius bei institucinius trukdžius integralumo koncepto taikymui, aiškina, jog instrumentinis akademinio integralumo diegimas naikina atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių ir faktų, neatitiktis tarp priimtų etikos kodekso normų ir jų įgyvendinimo praktikoje, vadinasi, tikslinga integralumo vadyba padeda įveikti akademines ydas ir institucines disfunkcijas, griaunančias aukštojo mokslo kokybę, prestižą ir patikimumą. Straipsnyje keliama problema, kaip taikant etikos vadybos priemones formuoti akademinį integralumą, tuo konstruojant sistemą, kuria visuomenė gali užtikrintai remtis, tvirtai pasitikėdama aukštojo mokslo diplomais, universitetų kredencialais, rengiamų specialistų kompetencijomis ir profesionalumu.