Civilizacinis neįgalumas ir jo raiškos Lietuvoje bruožai

Santrauka

Straipsnyje dėmesys sutelkiamas į vieną iš rimčiausių socialinės bei politinės organizacijos problemų – į vadinamąjį civilizacinį neįgalumą, į šio reiškinio sklaidos Lietuvoje, lietuvių tautoje bruožus. Civilizacinis neįgalumas autoriaus pateikiamas (interpretuojamas) kaip tautos ir jos pagrindu sukurtos valstybės elgsenų erdvės, kurios užpildomos vieno ar kito masto pertekliniu susipriešinimu, deviacija, šešėliškumu, nusikalstamumu, išminties ir tęstinumo stokojančiais (strategiškai neapgalvotais) veiksmais. Socialinis neįgalumas skatina anomijos, socialinės aritmijos, socialinio nuovargio sklaidą; suponuoja ir užlaiko vadinamąją „klaidingą sąmonę“ ir pan.
Autoriaus nuomone, civilizacinis neįgalumas nėra kokia nors vienos tautos išskirtinybė. Tačiau kiekvienoje šalyje jis turi savo išskirtinius bruožus. Jie būna nulemti istorinio palikimo ir jo santykio su nūdienos moderniuoju pasauliu, su globalizacija ir jos šešėliais. Autorius taip pat kreipia dėmesį ir į Lietuvos santykio su ES prasmingumą.