Laikinosios apsaugos priemonės – nacionalinės teisės netaikymas kaip veiksmingos teisminės gynybos Europos Sąjungoje sudėtinė dalis

Santrauka

Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas valstybių narių teismus įpareigoja užtikrinti veiksmingą asmens teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, teisminę gynybą. Nesant bendrų Europos Sąjungos proceso teisės normų, nacionaliniai teismai turi procesinę autonomiją užtikrindami teisminę minėtų teisių gynybą, tačiau yra įpareigoti taikyti nacionalines proceso normas taip, kad jos atitiktų lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Bylose dėl asmens teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, pažeidimo valstybių narių teismai susiduria su prašymais dėl laikinųjų apsaugos priemonių, būtinų veiksmingai teisminei gynybai užtikrinti, taikymo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas laikinąsias apsaugos priemones įvardina sudėtine veiksmingos teisminės gynybos dalimi. Viena iš tokių laikinųjų apsaugos priemonių – tai nacionalinės teisės nuostatos netaikymas iki tol, kol yra išsprendžiamas jos atitikimo Europos Sąjungos teisei klausimas arba kol yra sprendžiamas Europos Sąjungos teisės akto, kuriuo įgyvendintas toks nacionalinės teisės aktas, galiojimo klausimas. Praktikoje susiduriama su problema, jog tokios rūšies laikinųjų apsaugos priemonių expressis verbis neįtvirtinus galiojančiose nacionalinėse proceso teisės normose, bylos šalims itin sunku šia teise pasinaudoti. Dėl to jų teisė į veiksmingą teisminę gynybą gali būti pažeidžiama. Atsižvelgiant į tai straipsnyje tiriamos valstybių narių teismų proceso autonomijos ribos sprendžiant dėl tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atskleidžiamos sąlygos, kurioms esant nacionaliniai teismai turi galimybę jas pritaikyti, tiriamos su tuo susijusios Lietuvos civilinio proceso teisės spragos bei jų užpildymo galimybės užtikrinant veiksmingą iš Europos Sąjungos teisės kylančių teisių teisminę gynybą.