Terapinė jurisprudencija: naujas požiūris į nusikaltimo auką

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas psichologijos žinių taikymas sprendžiant vieną skaudžiausių teisės problemų – psichotraumuojančio poveikio asmenims, susidūrusiems su teisės sistema, mažinimą. Asmens dalyvavimo teisės procesuose specifika yra susijusi su dviem pamatinėmis teisės savybėmis – neišvengiamu psichologiniu poveikiu ir „anti-psichologiškumu“. Pirmoji savybė atspindi sprendimų justicijos sistemoje svarbą, orientacijos teisinėje terpėje sudėtingumą, o antroji – tradicinį teisės sistemos ir jos atstovų abejingumą asmens psichologinėms problemoms. Terapinė jurisprudencija (toliau − TJ) – tai tikras proveržis sprendžiant šias ilgą laiką egzistavusias problemas. Šio straipsnio tikslas – pristatyti svarbiausias TJ idėjas ir jų taikymo sritis, pagrindinį dėmesį skiriant nusikaltimų aukoms, kurios dėl savo padėties gali labiausiai nukentėti nuo psichotraumuojančio teisės sistemos poveikio. Straipsnyje pristatoma terapinės jurisprudencijos samprata ir taikymo sritys, išskiriami ir nagrinėjami svarbiausi antrinės žalos šaltiniai, su kuriais gali susidurti nusikaltimo aukos, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu sąveikaudamos su teisėsaugos pareigūnais. Remiantis TJ principais akcentuojama, kad būtina spręsti ne tik teisines, bet ir psichologines nusikaltimo aukų problemas, taip pat mokyti teisėsaugos pareigūnus atsižvelgti į nusikaltimo aukų psichologinius poreikius.