Sutartis trečiojo asmens naudai

Santrauka

Straipsnyje pateikta sutarties trečiojo asmens naudai, kaip atskiro sutarčių teisės instituto, analizė, aptarta instituto istorinė genezė bei teorinės prielaidos. Sutarties trečiojo asmens naudai kaip atskiros sutarčių rūšies atsiradimą ir plėtotę lėmė socialinės, ekonominės priežastys, labiausiai – draudimo teisinių santykių paplitimas, o konkrečiai, poreikis įteisinti naudos gavėjo teisinį statusą. Siekiant suteikti tretiesiems asmenims reikalavimo teises, teko įveikti klasikinę sutartinių santykių uždarumo doktriną. Tai padaryta vadovaujantis fundamentaliomis prigimtinės teisės nuostatomis. Galimybę susitarti dėl trečiojo asmens teisių suponuoja sutarčių laisvės ir konsensualizmo principai. Straipsnyje pateikta šiuolaikinė sutarties trečiojo asmens naudai samprata bei trečiojo asmens teisių įtvirtinimo sutartyje specifika, aptarta trečiojo asmens teisinio statuso sampratos problematika. Teigiama, jog tretysis asmuo (naudos gavėjas) yra savarankiška sutarties šalis, turinti ne tik teises, bet ir pareigas. Šis teiginys grindžiamas šiuolaikinei teisės teorijai būdinga teisės ir pareigos neatsiejamumo idėja. Be to, pateikiami šį teiginį iliustruojantys pavyzdžiai, aptariant naudos gavėjo pareigas pagal atskirų rūšių sutartis. Siekiant atlikti visapusišką analizę, darbe skirta dėmesio ir „vokiškajai“ apsauginės sutarties doktrinai, kuri reikšmingai veikia Lietuvos ir visos Europos sutarčių teisės raidą.