Prigimtinės teisės socialiniai dėsningumai

Santrauka

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 str. pažymima, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Teisės prigimtiškumo turinio atskleidimas tampa ne tik doktrinos, bet ir praktine problema, nes pozityvia teise įtvirtinta teisės prigimtiškumo koncepcija išlaisvina teisę iš voliuntaristinės įstatymų leidėjo galimos savivalės. Kadangi Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, ir praktikams tenka apibrėžti teisę kaip prigimtinę ir ieškoti jos svarbiausių bruožų. Tačiau visų konstitucinių vertybių kontekste tai padaryti nėra paprasta, todėl būtina ieškoti tam tikrų prigimtines teises apibrėžiančių vienodų kriterijų.
Teisės apibrėžtis grąžina teisei autonomiją ne tik kaip mokslui, bet ir kaip socialiniam procesui, atribojant jį nuo ideologijos, politikos ir kitų voliuntaristinių instrumentų. Suformuluoti teisės apibrėžimą, kaip galima spręsti iš šio termino, reiškia nubrėžti ribą, atskirti vieną dalyką nuo kito. Tokių ribų reikalingumą dažnai jaučia tie, kurie puikiai išmano kasdienę kalbamojo žodžio vartoseną, bet negali nurodyti arba paaiškinti ypatybių, skiriančių vieną dalyką nuo kito. Straipsnyje analizuojant tyrimo pagrindą – teisės sampratą keliami įvairūs geriau suprantami klausimai – taip ieškoma ir randama teisės prigimtis socialiniuose reiškiniuose, kurie kaip pirminiai pažinimo elementai straipsnyje ir analizuojami. Straipsnyje pabandyta „atkoduoti„ simbolinę reikšmę turinčius teisės ženklus ir sąvokas ir palyginti jas su mokslinėmis koncepcijomis.