Suvereniteto įgyvendinimo ypatumai ir religijos laisvė valstybės ir bažnyčios konstituciniuose santykiuose. Šveicarijos pavyzdys (I)

Santrauka

Šveicarijos Konfederacijos Federalinės Konstitucijos 3 straipsnio nuostata kantonus expressis verbis skelbia suvereniais, o 72 straipsnio 1 dalimi kompetencija nustatyti valstybės ir Bažnyčios santykių modelius perduodama kantonams. Tokio konstitucinio įtvirtinimo šaltinis neabejotinai yra pati pilietinė tauta, demokratinė jos tradicija, todėl straipsnyje ir bandoma atskleisti suprema potestas konstitucinį reguliavimą, parodyti tautos suvereniteto įgyvendinimo ypatumus valstybės ir Bažnyčios santykių srityje. Straipsnyje analizuojami kai kurie religijos laisvės, kaip valstybės ir religinių bendruomenių santykių principo, sampratos aspektai nūdienos Šveicarijoje, taip pat Federalinio Teismo formuojamos konstitucinės jurisprudencijos raida ir tendencijos sprendžiant aktualiausias problemas, kylančias iš religijos laisvės ir kitų konstitucinių vertybių konkurencijos. Siekiama parodyti, kad kiekvienas žmogus su savo pasaulėžiūriniais ir religiniais įsitikinimais, nors ir nebūdamas valstybės ir Bažnyčios santykių subjektas, yra svarbiausias konstitucinės religijos laisvės adresatas, tačiau privalantis paklusti teisinės valstybės vertybėms ir tautos demokratiniams konstituciniams reikalavimams, net jeigu tai riboja jo tikėjimo ir sąžinės laisvę.