Turto samprata Lietuvos civilinėje teisėje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama termino „turtas“ teisinis turinys, stengiamasi atskleisti, kokie turto vienetai laikytini turtu teisine prasme, nagrinėjama turto sampratos genezė ir vystymasis. Lengviausiai suprantamas ir paprasčiausiai apibūdinamas turto vienetas yra daiktas, todėl straipsnyje skiriama daug dėmesio daiktui, kaip civilinių teisių objektui. Tačiau, be daikto vietos turto sampratoje, straipsnyje nagrinėjami ir kiti turto vienetai, kurie atsirado vėliau, t. y. pinigai, vertybiniai popieriai, intelektinės veiklos rezultatai, intelektinis kapitalas. Analizuojant Lietuvos teisės aktuose įtvirtintas turto apibrėžtis prieinama prie išvados, kad įstatymų leidėjas nepateikia abstrakčios turto sampratos, kurioje būtų apibendrintais požymiais apibūdintas turtas. Diskutuojant apie turto sampratą straipsnyje aptariamas sąvokų „turtas“, „nuosavybė“ ir „nuosavybės teisių objektai“ ryšys, nes šios sąvokos dažnai teisinėje literatūroje bei teisės aktuose vartojamos kaip sinonimai, nesigilinant į jų turinį. Dėl sudėtingėjančių ekonominių santykių teisėje atsiranda ne tik nauji nematerialūs nuosavybės teisės objektai, bet ir jau esami objektai, susieti funkcinės paskirties, tampa turtiniais kompleksais. Straipsnyje daroma išvada, kad siauroji turto samprata, turtu laikant tik materialaus pasaulio objektus, neatitinka šiuolaikinės civilinės teisės poreikių ir tendencijų, todėl šiuo metu teisėje įsivyrauja turto samprata plačiąja prasme. Taip pat atkreipiamas dėmesys į žinių ekonomikos nulemtus turto sampratos pokyčius, kai visi nematerialūs gėriai (žinios, gebėjimai, informacija, žmogiškieji ištekliai), kuriantys pridėtinę vertę, yra laikomi turtu.