Šeimos narių teisės į gyvenamąją patalpą įgyvendinimas ir gynimas

Santrauka

Sudarę santuoką vyras ir moteris įgyja naują teisinį statusą: tampa sutuoktiniais, sukuria šeimos santykius, atsiranda tik šiems santykiams būdingos teisės ir pareigos, kurių įgyvendinimas gali būti ribojamas vedybų sutarties bei imperatyvių Civilinio kodekso normų. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas1, įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d., sutuoktinių turtinius santykius sureguliavo iš esmės naujai, įtvirtindamas tokias novelas kaip šeimos turtas ir jo teisinis režimas, vedybų sutartis ir kt. Didesnį turtinių santykių teisinio reglamentavimo mastą lėmė šios srities teisinio apibrėžtumo poreikis siekiant užtikrinti pačių sutuoktinių, jų vaikų, taip pat ir trečiųjų asmenų, kurių reikalavimai susiję su šeimos turtu, teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucija2, deklaruodama ypatingą šeimos, motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugą (38 str.), taip pat įtvirtina ir žmogaus būsto neliečiamybę (24 str.), nes gyvenamoji patalpa yra šeimos bendro gyvenimo viena svarbiausių sąlygų. Atsižvelgiant į konstitucines nuostatas, nagrinėjant Civilinio kodekso normas bei remiantis teismų praktika šiame straipsnyje analizuojama šeimos narių samprata, jų teisės į gyvenamąją patalpą įgyvendinimas bei užtikrinimas – šeimos turto bei jo teisinio režimo specifika, taip pat trečiųjų asmenų reikalavimų įgyvendinimo galimybės sprendžiant sutuoktinių gyvenamosios patalpos naudojimo, perleidimo bei padalijimo klausimus.