Nedirbančių ir nesimokančių asmenų nusikalstamumo kriminologinės apibrėžties problema

Santrauka

Nedirbančių ir nesimokančių asmenų nusikalstamumas yra svarbi socialinė kompleksinio pobūdžio problema, atkreipianti ir praktikų, ir mokslininkų dėmesį. Kriminologijos mokslas, įvairiais tikslais tyrinėjantis skirtingų lygių objektus, skiria ir neužimtų asmenų nusikalstamumą. Tačiau, norint atlikti šios nusikalstamumo rūšies tyrimus būtina aiškiai apibrėžti, kokie asmenys priskirtini nedirbančių ir nesimokančių įtariamųjų (kaltinamųjų) kontingentui. Kriminologijos mokslas nesimokančio asmens ir nedirbančio asmens sampratų nepateikia. Praktikoje, vedant oficialią įtariamųjų (kaltinamųjų) statistinę apskaitą, taip pat nesivadovaujama jokiais konkretesniais minėtąjį asmenų neužimtumą apibūdinančiais kriterijais. Faktiškai galima būtų teigti, jog yra interpretacijos, ką laikyti nedirbančiu, o ką nesimokančiu įtariamuoju (kaltinamuoju), laisvė. Todėl dėl kokybinio nusikalstamas veikas padariusių asmenų bruožo nevienareikšmiškumo negalima aiškiau nustatyti jų nusikalstamumo ribų. Taip pat neturint tikslesnių nesimokančio ir nedirbančio asmens kriterijų sudėtinga palyginti tokių neužimtųjų kontingentą apskritai visuomenėje ir tarp darančiųjų nusikaltimus.