Nekaltumo prezumpcijos principo įgyvendinimo problemos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjamos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto procesinio įgyvendinimo problemos. Taikant sisteminį, lyginimo ir analitinį metodus analizuojami disputo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir procesinio teisinio šio instituto įgyvendinimo esant tam tikroms baudžiamojo proceso stadijoms (ikiteisminiam tyrimui) argumentai. Atsižvelgiant į problemos aktualumą straipsnyje analizuojamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto įgyvendinimas esant ikiteisminio tyrimo stadijai. Svarstoma, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies 3–8 punktuose įtvirtintas prokuroro diskrecinis (neprivalomas) ikiteisminio tyrimo nutraukimas nepažeidžia visuotinai pripažinto nekaltumo prezumpcijos principo. Keliant tokius klausimus nagrinėjamos baudžiamosios atsakomybės sampratos bei vyraujančios nuomonės dėl jos turinio suvokimo. Lingvistiniu semantiniu požiūriu analizuojamos procesinės normos, reglamentuojančios ikiteisminį tyrimo nutraukimą esant nereabilituojantiems pagrindams. Turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad galiojantys baudžiamieji teisiniai ir baudžiamieji procesiniai įstatymai sureguliuoti taip, jog atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant ikiteisminio tyrimo stadijai, fiksuojant procesiniuose dokumentuose pagrindus ir motyvus ignoruojamas nekaltumo prezumpcijos principas. Daroma išvada, jog šiuo metu galiojančios diskrecinio ikiteisminio tyrimo nutraukimo nuostatos savo turiniu nėra pakankamos, kad būtų galima tinkamai įgyvendinti nekaltumo prezumpcijos principą.