Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema

Santrauka

Konferencijos pavadinimu pasėjus tam tikrą abejonę teisės mokslu kaip reiškiniu („Kaip galimas teisės mokslas?“), o šio straipsnio pavadinimu teisės mokslo bei jurisprudencijos moksliškumą įvardijus problema , tikslinga būtų pradėti nuo pačių pirminių sąvokų analizės – ką turime omenyje sakydami teisės mokslas? jurisprudencija? moksliškumas? Ar jurisprudencijos ir teisės teorijos, teisės filosofijos sąvokos laikytinos sinonimais, ar kiekviena iš jų reiškia skirtingą teisės tyrimo būdą, metodologiją, požiūrį į teisę? Ar moksliškumą tapatiname su tiesos nustatymu, ar renkamės pliuralistinę mokslo sampratą, o gal apsiribojame „mokslinių“ metodų, „patikimos“ metodologijos paieška? Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad egzistuoja mažiausiai dvi skirtingos požiūrių į teisės tyrinėjimus kryptys – sąlyginai jas galime įvardyti moksline ir jurisprudencine kryptimis. Konstatuojamas teisės mokslo objekto sampratos nevienareikšmiškumas, lemiantis ir paties teisės mokslo daugialypiškumą. Pastabomis apie jurisprudencijos metodologiją parodoma, kad metodo klausimas teisėje taip pat problemiškas.