Sutartis kaip viešojo administravimo subjektų teisinės veiklos Lietuvoje forma: probleminiai aspektai

Santrauka

Lyginamosios administracinės teisės srities mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria sutarties, kaip universalaus teisinio instrumento, pritaikymo administracinėje teisėje klausimams, kadangi pastebima, kad šis reiškinys sparčiai evoliucionuoja. Tačiau šios srities Lietuvos administracinės teisės mokslas gan atsilieka: iki šiol sutartis, kaip viešojo administravimo subjektų teisinės veiklos forma, Lietuvoje tyrinėta tik fragmentiškai. Administracinės sutartys doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstamos de facto, tačiau bendroji administracinių sutarčių teorija nėra formuojama. Straipsnyje apžvelgiama, kaip sutarties (viešojo administravimo subjektų teisinės veiklos formos) prigimtis vertinama lyginamosios administracinės teisės mokslo. Siekiant atskleisti Lietuvoje besiformuojančią sutarties, kaip viešojo administravimo subjektų teisinės veiklos formos, prigimties vertinimo tradiciją analizuojami minėtų subjektų sudaromų sutarčių teisinio vertinimo trys lygmenys: teisės doktrinos, pozityviosios teisės ir teismų praktikos. Taip išryškinamos aktualios problemos, susijusios su viešojo administravimo subjektų sudaromų sutarčių ir jomis remiantis susiklostančių teisinių santykių prigimties vertinimu, bei atkreipiamas dėmesys į tolesnių šios srities mokslinių tyrimų poreikį, siekiant nustatyti administracinių sutarčių sistemą Lietuvoje.