Tapatumo įtaka efektyviau spręsti visuomenių valdymo problemas tinklo visuomenėse

Santrauka

Tikslas – nustatyti ir įvertinti teorines gaires tyrimams, kuriais siekiama įvertinti tapatumo įtaką efektyviau spręsti tinklo visuomenių problemas. Straipsnyje siekiama derinti / sujungti tapatybės tyrimų (tarptautinių santykių perspektyva) ir socialinių technologijų teorijų įžvalgas.
Metodologija – socialiniuose moksluose besivaržančios dvi mokslinės perspektyvos – pozityvizmas ir postpozityvizmas – pateikia dvi skirtingas tikrovės ir tikrovės aiškinimo sampratas. Šių dviejų pozicijų logikos skirtingai suvokia tapatumą bei struktūros ir vieneto santykį: pozityvistinėje perspektyvoje dominuoja teiginiai, jog egzistuoja išankstinės, „stacionarios“ struktūros, struktūros vienetų bei tapatumų būklės, postpozityvistinėje perspektyvoje vyksta nuolatinė vienetų, struktūrų bei tapatumų cirkuliacija.
Siekis griežtai atitikti vienos ar kitos mokslinės paradigmos logiką, formuojant ontologines ir epistemologines pozicijas, nuveda į aklavietę ir pirminis mokslinės teorijos siekis – praktinė nauda – lieka neįgyvendintas. Išeitį iš šios „teorinės painiavos“ padeda surasti mokslinio realizmo teiginiai, kurie leidžia suderinti iš pažiūros prieštaraujančias pozicijas, derindami pozityvistines ir postpozityvistines pozicijas: laikosi subjektyvistinės ontologijos, tačiau neigia, kad ji būtinai turi implikuoti pozityvistinę epistemologiją. Straipsnyje naudojantis mokslinio realizmo teiginiais pagrindžiamas tarpinis kelias tarp dviejų stovyklų (pozityvizmo ir postpozityvizmo) argumentuojant, jog tik derinant skirtingas pozicijas įmanomi į praktiką nukreipti tapatybių tyrimai. Tai ypač aktualu analizuojant struktūros ir struktūros vieneto sąveiką.
Tyrimo teorinės implikacijos – straipsnyje laikomasi pozicijos, jog XXI a. formuojasi naujos kokybės tinklo visuomenė, kuri išryškina dvipusį struktūros ir struktūros vieneto santykį. Specifinė tinklo struktūra yra decentralizuota struktūra, kurios galios centrą galime suvokti kaip patį tinklo savireguliacinį režimą, „nurodantį“ ir „nustatantį“, kurie tinklo mazgų tapatumai tinka, o kurie struktūrai prieštarauja. Šia prasme tinklinės struktūros mazgų (vienetų) tapatumai yra politiški ir aktyvūs pačios tinklinės struktūros reguliavimo komponentai.
Dėl dvipusio struktūros ir struktūros vieneto santykio socialinė erdvė yra kartu ir dinamiška (socialiai konstruojama), ir tam tikru lygiu (tam tikrame laiko taške) pastovi. Tai atitinkamai veda prie teiginio, kad skirtingos struktūros kokybės diktuos skirtingas tarpvalstybines praktikas ir kad skirtingų tipų (logikų) struktūrose skirtingą pasisekimą įgis skirtingas praktikas palaikantys subjektai. Taigi vieneto tapatumas gali tiesiogiai sietis su valstybės galios ir konkurencingumo didinimo sistemoje galimybėmis.
Praktinės implikacijos – tokiu būdu „kolektyvinis tapatumas“ šiame kontekste tampa tinklo bei tinklo vienetų (mazgų) stabilumo ir organizuotumo garantu. Tad šia prasme „tapatybė“ gali būti suvokiama ne tik filosofiškai (pasyvia forma), tiesiog kaip „tai, kas aš esu“, bet ir „vadybiškai“ (aktyvia forma) – „kas aš turėčiau būti“, siekiant optimizuoti konkrečią veiklą. Kitaip tariant, tinklo visuomenėje tapatybė įgyja ne pasyvią raišką, bet aktyvią funkciją.
Originalumas / Vertingumas – priėjus šių išvadų straipsnyje pristatoma socialinių technologijų, kaip intervencinių priemonių, samprata. Teigiama, jog socialinių technologijų taikymas kontroliuojant, disciplinuojant tapatumą yra efektyvi priemonė kontroliuoti tapatybines daugybes tinklo visuomenėse. Dėl tinklo visuomenės specifikos, neleidžiančios optimaliai išnaudoti tradicinės valdžios svertus, socialinės technologijos turėtų būti priimamos kaip vienos reikšmingiausių tinklo valdžios ir tinklo visuomenės organizavimo priemonių, garantuojančių tolydų ir progresyvų struktūros augimą, visuomenių socializaciją bei preventyvią apsaugą.
Tyrimo tipas – teorinis tyrimas.