Socialinio darbuotojo patirtis užtikrinant pacientų teises psichikos sveikatos priežiūroje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama socialinio darbuotojo psichikos sveikatos priežiūroje patirtis. Tyrimo objektas – socialinio darbuotojo patirtis (prieštaravimai, stiprybių ir ribotumų atpažinimas) užtikrinant paciento teises psichikos sveikatos priežiūroje, o tyrimo tikslas – išryškinti socialinių darbuotojų patirties charakteristikas, užtikrinant asmenų, besigydančių psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teises. Tyrimo problemos klausimai: Kaip socialiniai darbuotojai supranta pacientų teisių psichikos sveikatos priežiūroje užtikrinimą?
Kokie prieštaravimai, stiprybės ir ribotumai pasitaiko socialinio darbuotojo praktikoje rūpinantis pacientų teisėmis? Kokios socialinių darbuotojų ir pacientų sąveikos charakteristikos? Tyrimo duomenys buvo renkami taikant interviu metodą. Tyrime dalyvavo šeši socialiniai darbuotojai, dirbantys stacionariose ir bendruomenės psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Jų atrankos kriterijai: aukštasis profesinis socialinio darbuotojo išsimokslinimas, ne mažesnė kaip trijų metų socialinio darbo patirtis; tiesioginis socialinių paslaugų teikimas asmenims (suaugusiųjų grupė), besigydantiems psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
Atlikus tyrimą buvo atskleista, kad socialiniai darbuotojai pacientų teisių užtikrinimą supranta kaip profesinės elgsenos, etikos ir įstatymo normų laikymąsi, o tai įgyvendindami praktikoje patiria asmenybinių ir tarpprofesinių prieštaravimų, išgyvena dvejones ir ryžtingumo stoką. Vidiniai prieštaravimai kyla dėl paciento teisių į kokybišką sveikatos priežiūrą užtikrinimo ir informacijos, susijusios su asmens sveikatos būklės duomenimis, teikimo bei priėmimo padarinių kliento/paciento gyvenimo kokybės raidai. Tarpprofesiniai prieštaravimai kyla dėl socialinio darbuotojo profesinio statuso ir galios silpnumo atstovaujant paciento teises psichikos sveikatos priežiūros specialistų komandoje. Socialiniai darbuotojai pripažįsta klientų teisių ribojimo/pažeidimų valdymo poreikį, o praktikos ribotumus sieja su profesinės drąsos, pasitikėjimo, atstovaujant pacientų interesus, jų teisių užtikrinimo probleminių klausimų įvardijimo ir kolegialaus jų nagrinėjimo patirties stoka.