MONOKAUZALINIO, BIKAUZALINIO IR PIRMINĖS TERAPINĖS INTERVENCIJOS MODELIŲ TAIKYMAS LIETUVOS VAIKŲ TEISIŲ APSAUGOS SISTEMOJE
plugins.themes.bootstrap3.article.sidebar668500ed910fb
plugins.themes.bootstrap3.article.main668500ed953b6
Santrauka
1992 m. Lietuva prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos. Ja valstybė įsipareigojo visomis įmanomomis priemonėmis užtikrinti vaiko teises. Tėvai prisiima pagrindinę atsakomybę už vaiko teisių įgyvendinimą, tačiau tuo atveju, kai tėvai savo valdžią panaudoja priešingai vaiko interesams, valstybė turi teisę įsikišti į šeimą. T. Furniss (1991) išskiria tris pagrindinius intervencijos modelius: Pirminė baudžiamoji intervencija (PPI) (monokauzalinis modelis), pirminė vaikų apsaugos intervencija (PCI) (bikauzalinis modelis), pirminė terapinė intervencija (PTI). Straipsnio tikslas – aptarti vaiko teisių apsaugos sistemos reformas Lietuvoje taikant T. Furnisso teorinį modelį. Ilgą laiką šalyje dominavo monokauzalinis modelis. 2017 m. įstatymu buvo uždraustos kūno bausmės ir tai davė impulsą tolesnei vaiko teisių apsaugos sistemos reorganizacijai, 2018 m. buvo įsteigtos naujos intervencijos ir socialinė pagalba, pavyzdžiui, atvejo vadyba, mobiliosios komandos, kurios tapo atsakingos už vaiko teisių apsaugą, kai šeima susiduria su iššūkiais, taip įvedant bikauzalinio modelio principus. Pokyčiai 2020 m. papildė pirminės terapinės intervencijos modelio bruožus.
plugins.themes.bootstrap3.article.details668500ed989ba
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.
