VALSTYBĖS PAGALBOS NEĮGALIŲJŲ UŽIMTUMUI VERTINIMAS, REMIANTIS KITŲ ES ŠALIŲ PRAKTIKA

Santrauka

Šalys, susiduriančios su socialinėmis problemomis, kurios yra susijusios su neįgaliaisiais, taiko įvairias priemones ir būdus, siekdamos jas išspręsti. Viena iš tokių priemonių – valstybės pagalba. Nepaisant to, šių priemonių taikymas ne visada leidžia pasiekti valstybės politikoje nustatytų tikslų ir pagerinti tokius rodiklius kaip neįgaliųjų integracija į darbo rinką ir socialinės atskirties mažinimas. Straipsnyje nagrinėjama socialinė problema, susijusi ne tik su neįgaliųjų užimtumo didėjimu, bet ir su galimybių pagerinti šios grupės gyvenimo lygį tyrimais. Straipsnio tikslas – išanalizuoti kitų šalių praktiką, siekiant sukurti efektyvų neįgaliųjų užimtumo įsitraukimo į darbo rinką modelį. Pagal pasirinktus rodiklius, atspindinčius socialinę atskirtį ir skurdą, atliekamas daugiakriteris ES šalių 2010–2018 m. laikotarpio vertinimas. Taikant paprastųjų svorių sudėjimo metodą (SAW), pagal politikos įgyvendinimo efektyvumą vertinamas ES šalių vykdomas valstybės politikos neįgaliųjų užimtumas ir jų socialinis įtraukimas. Remiantis atlikto daugiakriterio vertinimo rezultatais, nustatyta, kad sėkmingiausiai neįgaliųjų skurdo mažinimo ir užimtumo politiką analizuojamu 2010–2018 m. laikotarpiu įgyvendino dvi šalys – Nyderlandai ir Suomija. Remiantis Nyderlandų ir Suomijos vykdomos politikos pavyzdžiais, gali būti siūlomi du skirtingi reformos modeliai Lietuvai. Vienas iš siūlomų modelių galėtų būti nukreiptas į griežtų priemonių, skatinančių neįgaliųjų integravimą į darbo rinką, taikymą. Tam galima pasitelkti Nyderlandų politikos pavyzdį ir nustatyti kvotas darbdaviams, kurios leistų įdarbinti tam tikrą skaičių neįgalių asmenų. Tokiu atveju laukiami rezultatai būtų pasiekti ir be valstybės pagalbos teikimo, kadangi prievolė įdarbinti neįgaliuosius būtų įtvirtinta teisės aktais. Kitas siūlomas modelis susijęs su švelnesnių priemonių taikymu, t. y. valstybės pagalbos teikimu visoms įmonėms, pasirengusioms įdarbinti neįgalius asmenis. Kadangi Lietuvoje socialinėms įmonėms skiriama parama negeneruoja laukiamos naudos, šio modelio atveju tikslinga remtis suomių patirtimi ir socialinėms įmonėms skirti valstybės pagalbą, jei įdarbinami sunkią negalią (0–25 proc. darbingumo lygį) turintys asmenys. Taip pat labai svarbus ir valstybės sektoriaus vaidmuo kaip socialiai atsakingo darbdavio, priimančio sveikatos problemų turinčius asmenis, todėl šiam sektoriui galėtų būti nustatomos neįgaliųjų įdarbinimo kvotos.