Konsultuojamojo ugdymo kompetencijos taikymo galimybės socialinių darbuotojų rengime: teorinės prielaidos

Santrauka

Šiuolaikiniame žinių ir informacijos pasaulyje kinta ir sudėtingėja visų sričių darbuotojų profesinė veikla, reikalaujanti naujų žinių ir gebėjimų. Ekonominiai pokyčiai ir sparčiai besikeičiantys visuomenės narių poreikiai skatina aukštąsias mokyklas formuluoti studijų rezultatus, orientuotus į laikmetį atliepiančių, išskirtinių kompetencijų ugdymą. Svarbų vaidmenį šiame kaitos laikotarpyje atlieka socialiniai darbuotojai, teikiantys pagalbą klientui (asmeniui ar jų grupei). Socialinių darbuotojų veikla yra orientuota į kliento aktyvinimą ir įgalinimą, todėl norėdamas asmeniui suteikti tinkamą ir veiksmingą pagalbą, specialistas turi gebėti ne tik konsultuoti klientus, kokią pagalbą jie gali gauti iš skirtingų socialinių įstaigų, bet ir atlikti konsultuojamojo ugdymo funkciją. Šio straipsnio tikslas – atskleisti konsultuojamojo ugdymo kompetencijos taikymo galimybių socialinių darbuotojų rengime teorines prielaidas.
Konsultuojamasis ugdymas vertinamas kaip motyvacijos skatinimas ir pagalba klientui pasiekti konkrečius užsibrėžtus tikslus ir saviugda, grįsta bendradarbiavimu. Konsultuojamojo ugdymo kaip inovatyvaus mokymo metodo svarba socialinių darbuotojų rengime išryškėja supervizijose, kuriose ne tik sprendžiamos aktualios darbinės problemos, bet ir mokomasi, kaip jas kartu spręsti. Tyrimu nustatyta, kad konsultuojamojo ugdymo kompetencija socialinių darbuotojų praktinėje veikloje tampa vienu iš būtiniausių gebėjimų, plėtojančių socialinio darbuotojo lyderystės, vadybos įgūdžius ir įgalinančiu stiprinti kliento galias pačiam spręsti iškylančias problemas. Konsultuojamojo ugdymo kompetencijos plėtotė ir gilinimas į socialinių darbuotojų rengimą tampa viena iš svarbiausių socialinio darbo praktikoje, nes skatina klientus savarankiškai spręsti savo problemas, siekiant prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės sąlygų ir integruotis į darbo rinką.