NESMURTINIO BENDRAVIMO INTERVENCINĖS PROGRAMOS POVEIKIS PROGRAMOS DALYVIŲ SOCIALINEI ELGSENAI: SISTEMINĖS TYRIMŲ ANALIZĖS APŽVALGA
plugins.themes.bootstrap3.article.main675015b274c70
Santrauka
Nesmurtinio bendravimo (NVC) intervencinė programa, kurios prototipo kūrėjas amerikiečių psichologas ir konfliktų mediatorius M. B. Rosenbergas (2005), taikoma socialinės elgsenos, tarpasmeninių ir socialinių santykių tobulinimui, konfliktų sprendimui ir smurto prevencijai. Šio darbo tikslas - sistemiškai išanalizuoti empirinius tyrimus, kuriuose buvo vertintas NVC programos poveikis jos dalyvių socialinei elgsenai. Pagrindiniai sisteminės analizės klausimai: 1) Kokie socialinės elgsenos konstruktai yra tyrinėjami, vertinant NVC intervencinės programos poveikį? 2) Ar NVC intervencinė programa yra veiksmingas įrankis, keičiant įvairius dalyvių socialinės elgsenos konstruktus? Papildomai siekta įvertinti NVC intervencinės programos veiksmingumo tyrimų ribotumus ir galimybes.
Tyrimų apžvalga parodė, kad taikant NVC intervencinę programą dažniausiai tyrinėti dalyvių empatijos, neigiamų emocijų raiškos, streso įveikos, sąmoningumo ir santykius puoselėjančio bendravimo konfliktinėse situacijose gebėjimų pokyčiai. Atskiruose tyrimuose nustatyti asmens konfliktiškumo, rizikos nusikalsti (recidyvų), pasitenkinimo santuoka, gebėjimo perkelti nesmurtinio bendravimo įgūdžius į asmeninį gyvenimą pokyčiai. Tyrimų metodologija skiriasi, autoriai remiasi pagrindiniais NVC programos principais, tačiau ją modeliuoja priklausomai nuo aplinkybių (tiriamųjų amžiaus, gyvenimo situacinių aplinkybių, tyrimo tikslų ir kt.). Daugeliu atvejų (75 proc.) nustatyti reikšmingi, pozityvūs minėtų konstruktų pokyčiai, vertinant juos tiek individualiame, tiek grupės lygiuose.
Apibendrinant sisteminės apžvalgos rezultatus galima daryti prielaidą, kad NVC intervencinė programa gali būti veiksmingas instrumentas, keičiant individų ir grupių socialinės elgsenos modelius, nes stiprina bendraujančių empatiškumą, jautrumą savo ir kitų poreikiams bei išgyvenimams, ugdo gebėjimus verbalizuoti, empatiškai susidoroti su stresu ir konfliktais. Tačiau nedidelis tyrimų skaičius ir metodologiniai ribotumai skatina tęsti NVC intervencinės programos veiksmingumo tyrimus, atsižvelgiant į galimą situacinių veiksnių, kuriais gali būti tiek programos elementai, tiek dalyvių charakteristikos, poveikį jos veiksmingumui.
Tyrimų apžvalga parodė, kad taikant NVC intervencinę programą dažniausiai tyrinėti dalyvių empatijos, neigiamų emocijų raiškos, streso įveikos, sąmoningumo ir santykius puoselėjančio bendravimo konfliktinėse situacijose gebėjimų pokyčiai. Atskiruose tyrimuose nustatyti asmens konfliktiškumo, rizikos nusikalsti (recidyvų), pasitenkinimo santuoka, gebėjimo perkelti nesmurtinio bendravimo įgūdžius į asmeninį gyvenimą pokyčiai. Tyrimų metodologija skiriasi, autoriai remiasi pagrindiniais NVC programos principais, tačiau ją modeliuoja priklausomai nuo aplinkybių (tiriamųjų amžiaus, gyvenimo situacinių aplinkybių, tyrimo tikslų ir kt.). Daugeliu atvejų (75 proc.) nustatyti reikšmingi, pozityvūs minėtų konstruktų pokyčiai, vertinant juos tiek individualiame, tiek grupės lygiuose.
Apibendrinant sisteminės apžvalgos rezultatus galima daryti prielaidą, kad NVC intervencinė programa gali būti veiksmingas instrumentas, keičiant individų ir grupių socialinės elgsenos modelius, nes stiprina bendraujančių empatiškumą, jautrumą savo ir kitų poreikiams bei išgyvenimams, ugdo gebėjimus verbalizuoti, empatiškai susidoroti su stresu ir konfliktais. Tačiau nedidelis tyrimų skaičius ir metodologiniai ribotumai skatina tęsti NVC intervencinės programos veiksmingumo tyrimus, atsižvelgiant į galimą situacinių veiksnių, kuriais gali būti tiek programos elementai, tiek dalyvių charakteristikos, poveikį jos veiksmingumui.
plugins.themes.bootstrap3.article.details675015b27886c
Skyrius
Psichologija
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.
