SERGANČIŲJŲ LĖTINE PSICHIKOS LIGA GYVENIMO POKYČIŲ APIBRĖŽTIS EGZISTENCINĖS TEORIJOS PERSPEKTYVOJE

Santrauka

Straipsnio tikslas – atskleisti sergančiųjų lėtine psichikos liga gyvenimo pokyčių apibrėžtis egzistencinės teorijos perspektyvoje. Atliekant kokybinį tyrimą, siekta atsakyti į klausimus: kaip gyvenimo pokyčius, susirgus psichikos liga, suvokia sergantieji? Kaip jie juos aiškina? Tyrimo metu surinkti duomenys analizuoti ir interpretuoti remiantis analitinės indukcijos prieiga, taikant teorinio kodavimo principą pagal E. Deurzen (2007), E. Spinelli (2005), R. Kočiūno (1996) išskiramas keturias žmogaus egzistencijos dimensijas: fizinę –santykio su fizine aplinka (vok. Umwelt), socialinę - socialinių santykių (vok. Mitwelt), asmeninę - santykio su pačiu savimi (vok. Eigenwelt) ir dvasinę – asmeninės pasaulėžiūros (vok. Überwelt). Egzistencinėje teorijoje gvildenamas žmogaus santykis su tokiomis gyvenimo duotybėmis, kaip žmogaus egzistencijos baigtinumas, laisvė, vienatvė, beprasmiškumas. Nagrinėjant įvairius žmogaus santykių su egzistencinėmis duotybėmis aspektus egzistencinėje teorijoje atveriama perspektyva gyventi pilną, autentišką, atsakingą ir prasmingą gyvenimą. Psichikos liga suprantama ne kaip simptomų visuma, bet kaip gyvenimo patirtis, kurią galima atskleisti ir suprasti.
Tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad tyrimo dalyviai savo egzistenciją ir su liga susijusius pokyčius išreiškia per asmens tapatumo ir santykio su kitais asmenimis dimensijas, santykis su išorės pasauliu atkleidžiamas per įsidarbinimo patirtis, o dvasiniai klausimai lieka neatskleisti, tyrimo dalyviams pasakojant savo patirtis. Pasakodami apie gyvenimo pokyčius, sergantieji savo asmens tapatumą konstruoja asmeninėje (vok. Eigenwelt) dimensijoje, kuri apima asmeninius ir intymius ryšius su savimi ir su reikšmingais kitais; savo santykį su kitais – socialinėje dimensijoje (vok. Mitwelt), kuri orientuota į kasdienybę ir asmens ryšius su kitais; santykį su fizine aplinka fizinėje dimensijoje (vok. Umwelt), kurioje atskleidžiamas materialinis, ekonominis gyvenimo kontekstas (Spinelli, 2005). Asmenys ir juos supantis pasaulis negali būti atskirti, jie yra visuomet santykyje (Deurzen,Kennward, 2014). Tyrimo dalyvių patirtys atskleidžia ir I. Jalomo (2000) įvardintą egzistencinę vienatvę, kai supriešinant save su kitais, didinama izoliacija tarp savojo „aš“ ir aplinkinių. Žmogui gyvybiškai svarbu yra, kad jį kas nors išklausytų, priimtų, pažintų. Tai, remiantis R. May (2001), suteikia žmogui įsitikinimą, kad jis kažką reiškia, kad jis yra žmonijos dalis. Tai jam suteikia tam tikrą atramą, tašką, kuriame jis gali surasti prasmę beprasmiškame gyvenime.