VISOS DIENOS MOKYKLOS ĮGYVENDINIMO PRAKTIKA: UŽSIENIO ŠALIŲ PATIRTIS

Santrauka

Pastaruoju dešimtmečiu, siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir vienodas akademinės sėkmės galimybes bei mažinti socialinę atskirtį, ES šalyse buvo įgyvendintos politinės priemonės kurių dėka buvo realizuota „visą dieną dirbančios mokyklos“ modelis. Visos dienos mokyklos įgyvendinimas yra įvairus, apimantis skirtingus visos dienos mokyklos tipus, ugdymosi formas ir pan. Tarptautiniu mastu galima aptikti nevienodus visos dienos mokyklos apibrėžimus. Tai yra nulemta visos dienos mokyklos sampratos, poreikio bei organizavimo skirtumų ir tarp šalių, ir tarp tos pačios šalies mokyklų. Bendrai visos dienos mokykla suvokiama kaip įprasta mokykla, kurios diena trunka ilgiau nei iki pietų, kurioje išplečiamas ugdymo turinys ir organizuojamos papildomos veiklos. Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti visos dienos mokyklos įgyvendinimo patirtį užsienio šalyse atskleidžiant stiprybes ir tobulintinus aspektus ugdytinio, ugdytojo, šeimos ir bendruomenės lygmenimis. Tyrimo tikslui pasiekti atlikta antrinių duomenų metaanalizė, naudojant daugiapakopę analizės vienetų atranką, pirmiausia atrenkant šalis, o vėliau – šaltinius apie tų šalių patirtis. Straipsnyje pateikiami tik tie tyrimo rezultatai, kurie siejasi su straipsnio problema. Apžvelgus penkių Europos Sąjungos šalių: Anglijos, Graikijos, Vokietijos, Suomijos ir Portugalijos patirtis, galima teigti, kad visos dienos mokyklos konceptuali samprata ir jos praktinis įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo šalies kultūros, ugdymo tradicijų, bendro socialinio-ekonominio ir politinio konteksto. Visos dienos mokyklų koncepcijos privalumai siejami su individualaus pasirinkimo galimybėmis, mokymosi formų praplėtimu, bendruomenės ir įvairių socialinių partnerių aktyviu dalyvavimu ugdymo veiklose, lygių galimybių užtikrinimu, mokymosi motyvacijos ir pasitenkinimu mokymusi augimu. Kaip probleminiai visos dienos mokyklos įgyvendinimo aspektai išskirtini mokinių laisvo apsisprendimo ir pasirinkimo galimybių apribojimas, veiklų įvairovės prieinamumas, mokinių nuovargis dėl didelio krūvio ir ilgo buvimo toje pačioje erdvėje, fizinių erdvių pritaikymas, socialinių partnerių įtraukimas bei pedagogų darbo krūvio didėjimas. Kaip vienas esminių iššūkių, įgyvendinant visos dienos mokyklos modelį būtinas papildomas finansavimas.