Tėvų ir vaiko santykių specifiškumas vaiko teisių įgyvendinimo požiūriu

Santrauka

Pastaruoju metu vaiko teisių ir interesų įgyvendinimas sulaukia vis didesnių diskusijų ir reikalauja aiškesnio įvertinimo, ypač tais atvejais, kai kyla ginčas tarp tėvų teisių ir pareigų vaikui ir vaiko teisių įgyvendinimo. Nepaisant pasikeitusios vaiko teisinės padėties, priimtų teisės aktų ir veikiančios vaiko teisių apsaugos sistemos, vaiko teisės šeimoje pažeidžiamos, vaikai nurodomi kaip pažeidžiamiausia visuomenės socialinė grupė. Atsiranda poreikis nagrinėti tėvų ir vaikų santykį vaiko teisių įgyvendinimo požiūriu, sykiu ieškant galimybių užtikrinti vaiko gerovę.
Straipsnio tikslas – išnagrinėti tėvų ir vaikų santykių specifiškumą vaiko teisių įgyvendinimo požiūriu. Straipsnyje siekiama atskleisti tėvų ir vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimo santykį šeimos funkcionavimo požiūriu ir išnagrinėti tėvų ir vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimo santykį.
Valstybė, siekdama užtikrinti šeimos uždarą funkcionavimą ir atskirų jos narių autonomiškumą, tėvų ir vaiko santykį reglamentuoja minimaliai, siekdama užtikrinti būtiniausius vaiko poreikius ir palikdama galimybę pačiai šeimai pasirinkti savo gyvavimo pobūdį, tarpusavio santykių charakteristikas, kurios reiškiasi šeimos tradicijų kūrimu, vaikų ugdymo, bendravimo stilių pasirinkimu ir pan. Tačiau teisės aktuose apibrėžtos tėvų ir vaiko teisės ir pareigos ne visuomet yra pakankamos tėvų ir vaiko santykiui apibrėžti ir nustatyti tėvų veiksmų / neveikimo ribą.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nenumato vaiko pareigų, tačiau žmogaus, taip pat ir vaiko, teisių įgyvendinimas siejamas visų pirma su nuostata nepažeisti kito asmens, t. y. ir suaugusiojo, kuriam galioja žmogaus teisės, ir kito vaiko, kuriam galioja ir žmogaus, ir vaiko teisės, teisių. Todėl vaiko santykis su kitais asmenimis turėtų būti grindžiamas jo pagarba kito asmens teisėms, o pareigos, susijusios su atsakomybe už veiksmus ir jų padarinius, atsiranda su vaiko amžiumi ir / ar branda.