Notaro kaip mediatoriaus vaidmuo paveldėjimo teisiniuose santykiuose

Santrauka

Dabartinėje visuomenėje paveldėjimo teisė, kurioje dominuoja privačios nuosavybės teisė ir ūkinės veiklos laisvė, leidžianti sukaupti didelės vertės turtinius kompleksus ir perduoti juos iš kartos į kartą, tampa vis aktualesnė, o ginčai dėl palikimo vis dažnesni. Atsižvelgdama į tai autorė šiuo tyrimu toliau analizuoja pirmojo straipsnio problemas, atskleidžia mediacijos procedūros taikymo galimybes sprendžiant ginčus dėl palikimo: mediacijos taikymą išankstiniame paveldėjimo planavime ir mediacijos taikymą sprendžiant ginčus dėl palikimo, kylančius po palikėjo mirties.
Straipsnyje taip pat analizuojama praktinė ginčo dėl palikimo situacija. Sprendžiant ginčą vykdant mediacijos procedūrą nagrinėjama ne tik mediacijos taikymo paveldėjimo ginčuose aplinka, bet ir notaro, advokato ir teisėjo kaip galimų mediatorių veikla. Akcentuojama, kad notaro veikla pasižymi ne tik dokumentų tvirtinimu, paveldėjimo teisinių santykių atveju – tik teisių į palikimą įforminimu, t. y. paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, bet ir įpėdinių konsultavimu siekiant išvengti ginčų tarp įpėdinių perkėlimo į teismus. Be notarų, paveldėjimo teisės klausimais teisines paslaugas teikia ir advokatai. Jie teikia teisės konsultacijas dėl testamentų sudarymo, palikimo priėmimo bei tvarko kitus savo klientų paveldėjimo reikalus, o spręsdami ginčus tarp įpėdinių gali veikti ir kaip mediatoriai. Įpėdiniams nesutarus dėl paveldėto turto, o notarams ir advokatams nepavykus šalims padėti išspręsti ginčą randant kompromisą, šalių ginčus sprendžia teismas.
Akivaizdu, kad tiek notarai, tiek advokatai, tiek teismai turi įgaliojimų paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Tačiau notaras, advokatas ar teisėjas pagal savo profesinę prigimtį tinkamiausias spręsti ginčus dėl palikimo vykdant mediaciją?
Analizuojant straipsnyje pateiktą praktinę ginčo dėl palikimo sprendimo situaciją siekiama surasti teoriškai ir schematiškai pagrįstą atsakymą į iškeltą klausimą.