Psichosocialiniai veiksniai, turintys įtakos specialiųjų poreikių vaikų ugdymo kokybei

Santrauka

Visą pokarinį laikotarpį iki pat nepriklausomybės atkūrimo ir pirmaisiais jos metais Lietuvoje vyravo medicininis (klinikinis)–korekcinis specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modelis (Ruškus, 2001 ir kt.). Šiandien Lietuvoje reformuojant švietimo sistemą vis plačiau kalbama apie socialinį–interakcinį specialiųjų poreikių vaikų ugdymo modelį (Ambrukaitis, 1997; Ruškus, 2001; Ališauskas, 2001 ir kt.), tačiau tiek mokslinėje literatūroje, tiek pedagogų bendruomenėje beveik nediskutuojama, kuo viena ir kita ugdymo kryptis panaši ir kuo skiriasi, kokie yra vienos ir kitos ugdymo krypties esminiai privalumai ir trūkumai ir t.t. Šiame straipsnyje analizuojami specialiųjų poreikių vaikų (toliau – SPV) ugdymo psichosocialiniai veiksniai, kurie tiesiogiai atspindi socialinio–interakcinio modelio sampratą ir yra esminiai SPV integruoto ugdymo kokybės vertinimo kriterijai.