Paradoksalūs šeimos konsultavimo metodai socialiniame darbe

Santrauka

Socialinis darbuotojas dažnai stokoja laiko pažinti šeimą ir užmegzti gilius asmeniškus santykius su jos nariais, o šeimos, gaunančios socialinę paramą, neretai nėra pakankamai motyvuotos keistis, savarankiškai spręsti savo problemas. Esant tokioms aplinkybėms ypač svarbu, kad socialinis darbuotojas būtų susipažinęs su tam tikrais metodais ir konsultuodamas šeimas galėtų juos taikyti. Šie metodai paremti neadekvačiu konsultuojamųjų elgesio modelių pastiprinimu, kitaip tariant, paradoksais.
Paradokso metodai ypač tinka dirbant su šeimomis, kurios nariai vadovaujasi griežtais supriešinimais „taip” – „ne”, o jų išvadų apie pasaulį, kitus žmones bei save visuma, nuostatos ir elgesio būdai yra rigidiški. Socialinis darbuotojas nepadės spręsti šeimos problemų, jeigu priims tokias jos narių nuostatas. Jas pakeisti galima tarsi nelogiškais siūlymais, t. y. paradoksais.
Paradoksiškai konsultuojant šeimas dažnai joms priskiriama atsakomybė už esamą padėtį, kai keistiną elgesį arba neveikimą tarsi „paskiria” šeimos konsultantas, o šeima, tiek vykdydama jo rekomendaciją, tiek ir atsisakydama nenaudingo elgesio, pajunta galinti kontroliuoti aplinkybes ir impulsus, kurių anksčiau nevaldė. Socialinis darbuotojas taip pat gali paremti patologinį šeimos nario vaidmenį.
Veiksmingas paradoksalaus konsultavimo metodas – refreimingas. Jo paskirtis – neigiamas prasmes pakeisti teigiamomis, arba atvirkščiai. Šie pakeitimai gali turėti dvi kryptis. Vienu atveju atliekamas turinio refreimingas, kai modifikuojamas situacijos turinys, kitu – konteksto refreimingas, kai modifikuojamos situacijos aplinkybės. Refreimingo esmė – iš konsultuojamiesiems būdingų loginių sąsajų išskirti kokią nors sąvoką ir perkelti ją į kitą tokią pat logišką sąvokų sistemą.
Neretai iki susitikimo su socialiniu darbuotoju šeimos nariai yra girdėję, kaip turėtų elgtis. Vadovaudamiesi racionaliais siūlymais jie galėtų pagerinti savo padėtį, tačiau vien teigiamos elgesio krypties nurodymas neišsprendžia šeimos problemų. Nemažiau svarbu įtaigiai ir suprantamai jį formuluoti. Priešindamiesi racionaliems nurodymams šeimos nariai tuo pat metu gali būti imlūs metaforiškai informacijai. Metaforiškas socialinio darbuotojo bendravimas su konsultuojama šeima itin naudingas tais atvejais, kai sprendžiamos vaikų problemos. Vaikams toks bendravimas yra įprastas, o pasakotoją jie suvokia kaip grėsmės nekeliantį asmenį.
Apibendrinant paradoksalių metodų taikymą dirbant socialinį darbą su šeimomis reikia pažymėti, kad, be nurodytų pranašumų, minėti metodai turi ir trūkumų, tarp kurių paprastai nurodoma, jog jie neišmoko šeimos narių sąmoningai keisti šeiminius procesus.