Socialinės paramos centro veikla, vykdoma tenkinant klientų poreikius: Vilniaus miesto patirtis

Santrauka

Straipsnyje analizuojami Lisabonos strategijos iššūkiai neįgaliųjų socialinei politikai, požiūrio į neįgaliuosius pokyčiai. Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, pamažu vyksta perėjimas nuo globėjiškos bei deklaratyvios pagalbos neįgaliesiems prie šių asmenų savarankiškumo ugdymo metodų, jų reabilitacijos bei integracijos į visuomenę.
Siekiama įgyvendinti globalinės filosofijos idėjas, kurios remiasi socialine sanglauda bei įterptimi į visuomenę įtraukiant visus žmones, įskaitant ir neįgaliuosius. Atskleidžiama, kaip šalyje vis labiau įsitvirtina žmonių, turinčių tam tikrą negalią, socialinės integracijos modelis, suprantamas kaip socialinių grupių, socialinių institutų bei valdžios struktūrų optimalių ryšių nustatymo procesas. Siekiant išsiaiškinti neįgaliųjų poreikius ir jų patenkinimo lygį, straipsnyje pateikti Vilniaus savivaldybėje socialinių išmokų skyriuje atlikto tyrimo rezultatai, bylojantys, kad dauguma šalpos išmokų gavėjų yra neįgalieji, kuriems būdingi finansinės paramos, materialinės padėties gerinimo; fizinės bei psichinės sveikatos gerinimo; bendrųjų ir specialiųjų paslaugų teikimo; moralinio (psichologinis) palaikymo; informacijos gavimo apie šalpos išmokų skyrimą, teikiamas paslaugas ir panašūs poreikiai.