Televizoriaus žiūrėjimo trukmės ir turinio ryšys su mokyklinio amžiaus vaikų psichologiniu prisitaikymu

Santrauka

Vakarų šalyse jau seniai atkreiptas dėmesys į tai, kad televizoriaus žiūrėjimas siejasi su prastesniu vaikų psichologiniu prisitaikymu, ypač su didesniu agresyvumu, dėmesio bei socialinėmis problemomis. Pabrėžiamas ir vienas svarbiausių apsauginių veiksnių – tai tėvų, kaip televizijos teikiamos informacijos bei vaikų psichologinio prisitaikymo tarpininkų – vaidmuo. Lietuvoje apie televizijos reikšmę vaikų elgesio bei emociniams sunkumams pradėta kalbėti tik pastaruosius keletą metų.
Šiame straipsnyje siekiame įvertinti miesto ir kaimo mokyklinio amžiaus vaikų televizoriaus žiūrėjimo kokybinius bei kiekybinius aspektus bei tai, kaip jie susiję su vaikų psichologiniu prisitaikymu. Apklausėme 118 vienuolikos-keturiolikos metų vaikų ir 83 jų tėvus. Rezultatai atskleidė, kad daugiau laiko prie televizoriaus ekranų praleidžiantys vaikai turi daugiau elgesio bei emocinių sunkumų. Iškart po pamokų televizorių žiūrintys vaikai yra hiperaktyvesni ir turi daugiau bendravimo sunkumų. Siaubo filmų mėgimas susijęs su mokyklinio amžiaus vaikų elgesio problemomis, o dokumentinių filmų mėgimas – su geresniu vaikų psichologiniu prisitaikymu. Tėvų nedalyvavimas parenkant ir aptariant televizijos laidas susijęs su prastesniu vaikų psichologiniu prisitaikymu.
Daugiau laiko prie televizoriaus praleidžia prastesnėmis materialinėmis sąlygomis pasižyminčių šeimų bei žemesnio išsilavinimo tėvų vaikai.