Rizikos grupei priklausančių paauglių ir jų tėvų tarpusavio santykių ypatumai
plugins.themes.bootstrap3.article.main66850b9e155da
Santrauka
Mokslinėje literatūroje ir empiriniuose tyrimuose dažnai daroma prielaida, kad tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai šeimoje yra vienas iš veiksnių, nulemiančių paauglio priklausymą arba nepriklausymą rizikos grupei. Straipsnio tikslas – nustatyti rizikos grupei priklausančių paauglių ir jų tėvų tarpusavio santykių ypatumus. Tyrime remtasi hipoteze, kad rizikos grupei priklausančiose šeimose pažeista tarpusavio santykių sąveika.
Straipsnyje analizuojamas ir lyginamas rizikos grupei priklausančių paauglių požiūris į jų tarpusavio santykius su mamomis ir tėčiais, tiriamas ir lyginimas rizikos grupei priklausančių paauglių mamų ir tėčių požiūris į jų tarpusavio santykius su paaugliais, išskiriami mamų ir tėčių tipai bei analizuojami paauglių, jų mamų ir tėčių tarpusavio santykių ypatumai.
Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama vyraujančiam tėvų į savo vaiką ir vaiko į savo tėvus požiūrio išaiškinimui, kurio pagrindu atlikus klasterinę analizę nustatomi vyraujantys tėvų tipai. Nagrinėjami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, kuriuos sudaro tokie komponentai, kaip „nereiklumas – reiklumas“, „švelnumas – griežtumas“, „autonomiškumas – kontrolė“, „emocinis šaltumas – emocinis artumas“, „atstūmimas – priėmimas“, „bendradarbiavimo nebuvimas – bendradarbiavimas“, „nesutarimas – sutarimas“, „nenuoseklumas – nuoseklumas“, „tėvų autoritetingumas“, „pasitenkinimas tarpusavio santykiais“.
Empirinis tyrimas atskleidė teigiamas tėvų ir vaikų santykių tendencijas. Tėvai apibūdindami savo ir vaikų santykius linkę pabrėžti keletą auklėjimo aspektų: švelnumą vaikams, emocinį artumą, bendradarbiavimą ir pasitenkinimą tarpusavio santykiais. Vaikai apibūdindami savo santykius su tėvais linkę pabrėžti šiuos auklėjimo aspektus: švelnumą, neperdėtą griežtumą, emocinį artumą, bendradarbiavimą, tėvų autoritetą. Dažniausiai daroma prielaida, kad rizikos grupės šeimose pažeista tarpusavio santykių sąveika, nepasitvirtino. Šis tyrimas rodo, kad „rizika“ glūdi ne šeimos tarpusavio santykių sąveikoje.
Straipsnyje analizuojamas ir lyginamas rizikos grupei priklausančių paauglių požiūris į jų tarpusavio santykius su mamomis ir tėčiais, tiriamas ir lyginimas rizikos grupei priklausančių paauglių mamų ir tėčių požiūris į jų tarpusavio santykius su paaugliais, išskiriami mamų ir tėčių tipai bei analizuojami paauglių, jų mamų ir tėčių tarpusavio santykių ypatumai.
Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama vyraujančiam tėvų į savo vaiką ir vaiko į savo tėvus požiūrio išaiškinimui, kurio pagrindu atlikus klasterinę analizę nustatomi vyraujantys tėvų tipai. Nagrinėjami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, kuriuos sudaro tokie komponentai, kaip „nereiklumas – reiklumas“, „švelnumas – griežtumas“, „autonomiškumas – kontrolė“, „emocinis šaltumas – emocinis artumas“, „atstūmimas – priėmimas“, „bendradarbiavimo nebuvimas – bendradarbiavimas“, „nesutarimas – sutarimas“, „nenuoseklumas – nuoseklumas“, „tėvų autoritetingumas“, „pasitenkinimas tarpusavio santykiais“.
Empirinis tyrimas atskleidė teigiamas tėvų ir vaikų santykių tendencijas. Tėvai apibūdindami savo ir vaikų santykius linkę pabrėžti keletą auklėjimo aspektų: švelnumą vaikams, emocinį artumą, bendradarbiavimą ir pasitenkinimą tarpusavio santykiais. Vaikai apibūdindami savo santykius su tėvais linkę pabrėžti šiuos auklėjimo aspektus: švelnumą, neperdėtą griežtumą, emocinį artumą, bendradarbiavimą, tėvų autoritetą. Dažniausiai daroma prielaida, kad rizikos grupės šeimose pažeista tarpusavio santykių sąveika, nepasitvirtino. Šis tyrimas rodo, kad „rizika“ glūdi ne šeimos tarpusavio santykių sąveikoje.
plugins.themes.bootstrap3.article.details66850b9e17591
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.
