Inovacijos socialinėje politikoje ir praktikoje

Santrauka

Straipsnis skirtas inovacijų valstybiniame socialiniame sektoriuje problematikai. Empirinio tyrimo tikslai – atskleisti inovacijos sampratą, inovacijų diegimo paskatas ir kliūtis, socialinės politikos kūrėjams ir vadovams būdingą inovacijų suvokimą ir su jomis susijusius lūkesčius, politinio ir organizacinio mokymosi galimybių vertinimą.
Tyrime taikytas duomenų rinkimo būdas – pusiau struktūruotas interviu, kuriame dalyvavo 15 ekspertų – politikų ir aukšto rango vadovų iš trijų lygių valdžios institucijų: Lietuvos Respublikos Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės.
Atlikta kokybinė tyrimo rezultatų analizė leido išskirti vyraujančias nuomones apie inovacinius procesus valstybiniame socialiniame sektoriuje ir padaryti kai kurias išvadas: inovacijos sąvoką socialinės politikos kūrėjai ir vadovai sieja su reiškinio naujumu ir materialumu (nauju produktu, technologija, metodu), bet nesieja su nauju mąstymu, naujais įsitikinimais ar naujomis vertybėmis; taip pat atkreiptas dėmesys į naujumo reliatyvumą; dažniausi inovacijas paskatinę veiksniai – politinis spaudimas, tarptautinis bendradarbiavimas ir konkrečios problemos ar konflikto išryškėjimas; dažniausios inovacijų kliūtys – ribotas biudžetas, dažna politinių ir administracinių vadovų kaita, neaiškūs inovacijų efektyvumo įvertinimo kriterijai; respondentams būdingi pozityvūs lūkesčiai inovacijų atžvilgiu, tačiau praktiškai įdiegtų inovacijų padariniai nesutampa su teoriniais respondentų samprotavimais ir vaizdiniais; teigiamai vertinant politinio ir organizacinio mokymosi galimybes, įžvelgtas atotrūkis tarp politinių informacinės visuomenės kūrimo ir mokymosi visą gyvenimą tikslų ir praktinio jų įgyvendinimo organizacijose.