Kūnas, tapatumas ir senėjimas

Santrauka

Postmodernioje Vakarų gerontologijoje kūno ir jo reikšmės senatvės identitetui supratimui skiriama vis daugiau dėmesio, tačiau Lietuvoje ši tema dar nenagrinėta. Straipsnio tikslas – panagrinėti kūno svarbą socialiniam senatvės tapatumo konstravimui ir apibendrinti iškiliausių užsienio autorių įžvalgas. Tyrimo metodas – lyginamoji analizė.
Šiame straipsnyje apžvelgiamas senatvės tapatumo konstravimas kūno ir lyties aspektu, nagrinėjamos A. Giddenso (2000) šiuolaikinio Aš kūrimo, B. S. Turnerio (1995), M. Featherstone’o ir M. Hepworth’o (Featherstone, Hepworth, 1993; Hepworth, 1991) bei M. Foucault (1988) senatvės koncepcijos, jos gretinamos su 1998 m. Uppsalos universiteto (Švedija) mokslininkų (Öberg, Tornstam, 2001) atlikto tyrimo duomenimis. Kultūrinis senėjimo atstovavimas kelia riziką pozityviam asmens tapatumui ir sudaro prielaidas socialinei marginalizacijai.
Esama duomenų, prieštaraujančių tiek „senėjimo kaukės“, tiek Foucault koncepcijoms, ir esama nuorodų, kad jos gali būti teisingos skirtingiems socialiniams-ekonominiams sluoksniams. Šioms prielaidoms patvirtinti arba paneigti, taip pat padėčiai Lietuvoje nagrinėti reikalingi empiriniai tyrimai.