Senyvo amžiaus žmonių socialinė aprėptis ir demokratinio pilietiškumo apraiškos

Santrauka

Senatvė – natūralus žmogaus gyvenimo tarpsnis, kuris dar visai neseniai pasak vyraujančių visuomenėje mitų buvo vertinamas kaip neefektyvus, nedidinantis visuomenės išteklių. Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija.
Vykstantys visuomenėje socialiniai ekonominiai reiškiniai, ypač demografiniai pokyčiai paskatino atidžiau pažvelgti į senėjimo problemą. Mokslininkams ėmus tyrinėti susiformavo naujas požiūris į senatvę – buvo sukurta aktyvumo teorija, kurios pradininkas amerikiečių mokslininkas R. J. Havighurstas. Ši mokslinė teorija tapo plačiai pripažinta šiuolaikiniame visuomenės raidos etape, kuriam būdinga globali problema – gyventojų senėjimas.
ES šalys siekia savo šalių socialinę politiką grįsti nuostatomis Lisabonos strategijos, suformuluotos Europos Tarybos 2000 m. šalių vyriausybių susitikime Lisabonoje bei tarptautinių institucijų rezoliucijomis ir rekomendacijomis senyvo amžiaus žmonių klausimais.
Mūsų šalis, kaip ir kitos ES šalys, atsižvelgdama į laikmečio iššūkius, priėmė teisės aktus bei ėmėsi konkrečių priemonių, kad užtikrintų senyvo amžiaus žmonių tolydų aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Numatytų priemonių įgyvendinimo rezultatai ypač ženklūs sprendžiant mūsų šalyje užimtumo problemas.
Senyvo amžiaus žmonių aktyvumo visuomenės gyvenime nuostatos skatina šių žmonių gebėjimų stiprinimo (angl. empowerment) bei socialinio dalyvumo (angl. social participation) procesus realiame gyvenime, prisideda prie demokratinio pilietiškumo plėtros visuomenėje.