Vyresnio amžiaus žmonių požiūris į kohabitaciją
plugins.themes.bootstrap3.article.main6742d7c2167bd
Santrauka
Dabartinis šeimos socialinės institucijos raidos etapas pasižymi kohabitacijos plėtra. Atliekami ją lemiančių veiksnių tyrimai, siekiant pažinti makroreiškinius. Ne mažiau svarbu pažinti kohabitaciją skatinančius apsisprendimus, požiūrį į ją.
Ne viename kohabitacijos tyrime konstatuojama, kad ją palankiau vertina bei dažniau šį vyro ir moters santykių būdą renkasi jausnesni žmonės. Vis dėlto, siekiant visapusiškiau pažinti kohabitaciją, pravartu tirti ir tų grupių, kuriose kohabitacija palaikoma sąlyginai mažiau, atstovus. Todėl straipsnyje keliamas probleminis klausimas: „Kokios gali būti apsisprendimo dėl kohabitacijos subjektyvios prielaidos vyresniame amžiuje?“, o tyrimo objektu pasirinktas vyresnio amžiaus žmonių, palaikančių kohabitacinius santykius, nors jie turi galimybę registruoti santuoką, požiūris į kohabitaciją.
Tiriamieji – psichologinio konsultavimo bendrovės „Santuoka“ klientai, kuriems santykių su galimu vedybų partneriu (-e) užmezgimas tyrimo metu buvo svarbus uždavinys. Jų požiūriui į kohabitaciją pažinti taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas. Apklaustos vyresnės nei keturiasdešimties metų amžiaus 9 moterys ir tokio paties amžiaus 8 vyrai. Tyrimas vyko 2012 metais.
Tyrimo rezultatai leidžia konstatuoti, kad informantai vadovavosi savita santykių artumo samprata, kurioje yra tarsi trys „laipteliai“: neįpareigojantis vyro ir moters ryšys, bent iš dalies įpareigojantis ryšys (kohabitacija) ir santuoka. Atitinkamai reikalavimai / pageidavimai, keliami parnerio (-ės) savybėms – statusui, būsimiems santykiams – mažesni, jei santykiai suvokiami kaip kohabitacija, ir didesni, jei jie suvokiami kaip santuoka. Tyrimas taip pat atskleidė informantams (-ėms) būdingą egocentrinį požiūrį į kohabitaciją ir santuoką, kai vyro ir moters ryšys visų pirma suvokiamas kaip būdas patenkinti asmeninius poreikius.
Ne viename kohabitacijos tyrime konstatuojama, kad ją palankiau vertina bei dažniau šį vyro ir moters santykių būdą renkasi jausnesni žmonės. Vis dėlto, siekiant visapusiškiau pažinti kohabitaciją, pravartu tirti ir tų grupių, kuriose kohabitacija palaikoma sąlyginai mažiau, atstovus. Todėl straipsnyje keliamas probleminis klausimas: „Kokios gali būti apsisprendimo dėl kohabitacijos subjektyvios prielaidos vyresniame amžiuje?“, o tyrimo objektu pasirinktas vyresnio amžiaus žmonių, palaikančių kohabitacinius santykius, nors jie turi galimybę registruoti santuoką, požiūris į kohabitaciją.
Tiriamieji – psichologinio konsultavimo bendrovės „Santuoka“ klientai, kuriems santykių su galimu vedybų partneriu (-e) užmezgimas tyrimo metu buvo svarbus uždavinys. Jų požiūriui į kohabitaciją pažinti taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas. Apklaustos vyresnės nei keturiasdešimties metų amžiaus 9 moterys ir tokio paties amžiaus 8 vyrai. Tyrimas vyko 2012 metais.
Tyrimo rezultatai leidžia konstatuoti, kad informantai vadovavosi savita santykių artumo samprata, kurioje yra tarsi trys „laipteliai“: neįpareigojantis vyro ir moters ryšys, bent iš dalies įpareigojantis ryšys (kohabitacija) ir santuoka. Atitinkamai reikalavimai / pageidavimai, keliami parnerio (-ės) savybėms – statusui, būsimiems santykiams – mažesni, jei santykiai suvokiami kaip kohabitacija, ir didesni, jei jie suvokiami kaip santuoka. Tyrimas taip pat atskleidė informantams (-ėms) būdingą egocentrinį požiūrį į kohabitaciją ir santuoką, kai vyro ir moters ryšys visų pirma suvokiamas kaip būdas patenkinti asmeninius poreikius.
plugins.themes.bootstrap3.article.details6742d7c21a797
Skyrius
Mokslo straipsnis
Šiam žurnalui suteikta Creative Commons Priskyrimas - Nekomercinis platinimas - Jokių išvestinių darbų 4.0 Unported licencija.
Autorių teisės ir leidybos teisės priklauso Mykolo Romerio universitetui.
