Tyčinio savęs žalojimo reiškiniai pataisos įstaigose

Santrauka

Tyčinio savęs žalojimo reiškiniai daugelio šalių įkalinimo įstaigose yra paplitę kur kas dažniau nei bendrosiose populiacijose. Istoriškai šie reiškiniai ilgą laiką buvo ignoruojami. Pastaruoju dešimtmečiu užsienio šalyse ženkliai padaugėjo psichologinių publikacijų šia tema, tačiau Lietuvoje jų kol kas nėra. Šiame straipsnyje siekta aptarti šios problemos aktualumą, savęs žalojimo reiškinių pataisos įstaigose etiologiją, motyvaciją ir rizikos veiksnius. Straipsnyje pristatomas Lietuvoje atliktas empirinis save žalojusių nuteistųjų tyrimas, taikant anketavimo (N=90) ir interviu (N=22) metodus. Tyrimo rezultatai parodė, kad jaunesnis amžius, ankstesni savižudiško elgesio atvejai, ilgesni bausmės terminai, neužimtumas, patiriami sunkumai ir paramos trūkumas, taip pat nevilties bei priešiškumo išgyvenimai yra susiję su savęs žalojimo rizika. Dažniausia savęs žalojimo priešistorė – kritinis įvykis, kurio pasekmės buvo suvoktos kaip grėsmingos ir neįveikiamos. Nors manipuliacinė savęs žalojimo funkcija yra dažna, bet ne vienintelė. Remiantis šio ir kitų tyrimų rezultatais formuluojamos tam tikros įžvalgos bei rekomendacijos dėl galimų tyčinio savęs žalojimo reiškinių pataisos įstaigose prevencijos ir intervencijos priemonių.