Nepriklausomoje Lietuvoje atliktų žemės ūkio paskirties žemės pertvarkymo darbų lyginamoji analizė

Santrauka

Vykdant žemės reformą šalies mastu vienas iš svarbiausių uždavinių – tinkamai pertvarkyti žemės ūkio teritorijas, atsižvelgiant į gamybos techninį lygį ir ūkininkavimo ekonominius veiksnius. Straipsnyje palyginti tarpukario Lietuvoje ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo laikotarpiu vykdyta žemės ūkio politika, žemės reformos darbų uždaviniai bei pasiekti rezultatai. Žemės santykių pokyčiai reformų metu analizuoti agrarinių teritorijų racionalaus naudojimo požiūriu, taikant šiuos vertinimo kriterijus: kaip išspręstas žemės naudotojų aprūpinimas žeme ir kaip žemėtvarkos procese buvo suformuotos ūkių žemėnaudos. Tyrimams panaudoti įstatymai, kita teisinė bei metodinė medžiaga ir statistiniai duomenys. Dėl nevienodų politinių jėgų siekių bei skirtingų vykdytų žemės reformos tikslų skiriasi ir jų rezultatai: 1919–1940 m. laikotarpiu valstiečių nuosavos žemės plotas padidėjo daugiau kaip 516 tūkst. ha, o 1991–2010 m. laikotarpio pabaigoje ūkinės struktūros naudojo tik 81,7 proc. žemės reformos pradžioje stambiųjų ūkių turėtos žemės, arba 610 tūkst. ha mažiau. Be to, ūkiai dar tik 45 proc. savo naudojamos žemės turi įgiję nuosavybės teise. Vidutinis žemės ūkio paskirties žemės sklypo dydis sumažėjo nuo 7,8 ha 1937 m. iki 2,8 ha 2011 m. Siekiant sudaryti palankias sąlygas žemės ūkio paskirties žemės naudotojų veiklai, siūloma tobulinti žemės ūkio politikos kryptis ir įstatymus, numatant paramą ūkiams, įsigyjantiems jų perspektyvių žemėnaudų ribose esančią žemę bei pradėjusiems naudoti apleistą žemę.