Skaitmeninės atskirties mažinimo priemonės Lietuvoje: tikslai, auditorijos ir taikymo rezultatai

Santrauka

Informacinių ir komunikacinių technologijų (toliau – IKT) pritaikymas šalių plėtrai yra vienas iš svarbių ekonominės ir socialinės pažangos kriterijų ir viešųjų politinių prioritetų. Tačiau įgyvendinant šį ambicingą sumanymą susiduriama su socialinės IKT naudojimo nelygybės problemomis, arba skaitmenine atskirtimi. Lietuva turi kelių dešimtmečių IKT potencialo panaudojimo patirtį administruojant strategines iniciatyvas. Tyrimai rodo, kad skaitmeninei atskirčiai mažinti skiriama dėmesio, tačiau trūksta detalios analizės apie taikomas priemones, pasiektus rezultatus, poveikį konkrečioms socialinės rizikos grupėms. Straipsnio tikslas – įvertinti skaitmeninės atskirties mažinimo strateginius prioritetus ir konkrečias priemones Lietuvoje. Tiriamas valstybinis požiūris į skaitmeninę atskirtį atliekant kokybinę ir kiekybinę strateginių informacinės visuomenės dokumentų turinio analizę ir nagrinėjant Lietuvoje vykdytas skaitmeninės atskirties mažinimo programas ir projektus. Informacijos politikos ir priemonių, programų lygmeniu matomiausia ir nuosekliausiai sprendžiama problema – netolygus IKT prieinamumas regionuose. Gerokai mažiau pastebimos su motyvacijos, gebėjimų, galimybių gauti naudą iš IKT skirtumais susijusios skaitmeninės atskirties problemos.