Vaiko apsaugos veiksmingumo problemos Lietuvoje

Santrauka

Straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos, darančios neigiamą įtaką pagalbos vaikui veiksmingumui. Remiamasi 2015–2016 m. atlikta 203 socialinės rizikos šeimų bylų analize ir 2016–2017 m. atliktais kokybiniais interviu su 23 mokyklinio amžiaus vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose. Remiantis duomenimis, atkuriami apsaugos procesai nuo pranešimų vaiko teisių apsaugos skyriams, atvejo tyrimo ir atitinkamų intervencinių priemonių taikymo iki pagalbos veiksmingumo vertinimo. Šių procesų turinio ir konteksto analizės atrama pasirinkti E. Munro veiksmingos vaiko apsaugos principai, pagal kuriuos integruojami į vaiką ir į šeimą (suaugusiuosius) nukreiptos apsaugos sistemų elementai. Nustatyta, kad praktinės apsaugos procese nėra į vaiko problemas ir poreikius nukreipto požiūrio, nes daugiausia dėmesio skiriama tik tėvų problemoms. Vaikai nėra pakankamai įgalinti dalyvauti savo pačių apsaugos procesuose. Dėl vaikų neišklausymo ir jų patirčių ignoravimo susidaro aplinkybės, jog nepriežiūrą ir smurtą patiriantiems vaikams pagalba nepradedama teikti, nors su šeima „dirba“ kelių institucijų specialistai. Socialinio darbo su vaiku fragmentų randama tik klausantis vaikų dienos centrus lankančių vaikų patirčių. Galima drąsiai teigti, kad yra akivaizdus paslaugų vaikams trūkumas. Todėl būtina stiprinti vaikų dienos centrus, rasti galimybes finansuoti socialinius darbuotojus, psichologus dirbti su vaikais, nes tik į šeimą (suaugusiuosius) nukreipta apsauga nėra veiksminga.