Tvaraus žemės ūkio vystymasis: politikos formavimas ir apribojimų vertinimas

Santrauka

Tvaraus vystymosi teorija yra svarbiausia koncepcija, kuria remiantis pastaraisiais dešimtmečiais yra formuojama ilgalaikė žemės ūkio politika Europos Sąjungos ir kitose išsivysčiusiose šalyse. Taikant šią teoriją praktikoje, susiduriama su iššūkiais, kylančiais iš tvaraus vystymosi tikslų integralumo. Skirtingi įvairių šalių pasiekimai rodo, kad tvaraus vystymosi politikos veiksmingumas priklauso ne tik nuo to, kaip įvairaus lygmens institucijos sugeba suderinti aplinkosauginius, socialinius ir ekonominius tikslus, bet taip pat ir nuo to, ar tvaraus vystymosi vertinimo sistema operatyviai signalizuoja apie įgyvendinamų priemonių trūkumą ir sukuria prielaidas savalaikei politikos peržiūrai. Šiame straipsnyje, pritaikius skirtingus tvaraus vystymosi modelius, pateikiami tvaraus žemės ūkio vystymosi vertinimo sistemos konstravimo principai, dėmesį sutelkiant į tvaraus žemės ūkio vystymosi apribojimų, atsirandančių dėl nepakankamo gamtinio, žmogiškojo ir žmogaus sukurto kapitalo atnaujinimo, identifikavimą. Straipsnyje pateikta tvaraus žemės ūkio vystymosi vertinimo sistema, kuri yra pagrįsta aplinkosauginių, socialinių ir ekonominių veiksnių tarpusavio priklausomybe, skirta nustatyti netvaraus vystymosi priežastis bei leidžianti apibrėžti skirtingo lygmens institucijų indėlį ir intervencijos poreikį valstybėje, įgyvendinant tvaraus žemės ūkio vystymosi politiką.