Viešoji politika religinių bendruomenių atžvilgiu: tiesioginių subsidijų bei mokestinių lengvatų instrumentai Lietuvoje ir Latvijoje

Santrauka

Šiame straipsnyje lyginamuoju požiūriu analizuojamas populiariausių finansinių viešosios politikos instrumentų naudojimas remiant religinių bendruomenių veiklą Lietuvoje ir Latvijoje. Siekiama nustatyti valstybinės paramos sąsajas su postuluojamu religinių bendruomenių indėliu į socialinės ir kultūros politikos tikslų įgyvendinimą. Lietuva religines bendruomenes (pirmiausia tradicines) mato kaip svarbų aktorių socialinėje politikoje, kas yra įrašyta įvairiuose teisės aktuose, kai Latvija panašios pozicijos nėra taip nedviprasmiškai suformulavusi. Lietuva, lyginant su Latvija, išsiskiria tuo, kad tradicinėms religinėms bendruomenėms teikia pastovias kasmetines dotacijas, susidedančias iš bazinės dalies ir kintamos dalies, kuri savo ruožtu priklauso nuo tikinčiųjų skaičiaus. Lietuvoje dotacijos tradicinėms religinėms bendruomenėms yra skiriamos, kaip tai oficialiai įvardijama, maldos namams atstatyti ir kitoms reikmėms. Aiškiau neapibrėžus „kitų reikmių“ tampa neįmanoma tiksliai nustatyti, vertinti, ypač kontroliuoti lėšų naudojimo sąsają su socialinės politikos tikslų įgyvendinimu. Latvijoje pastovių dotacijų religinėms bendruomenėms nėra (išimtis – Agluonos šventvietės išlaikymo rėmimas pagal sutartį su Šventuoju sostu), finansinė tiesioginė parama skiriama pagal konkrečiai suformuluotus poreikius (konkrečių maldos namų išlaikymas ir pan.). Mokestinės lengvatos Lietuvoje ir Latvijoje yra didžiąja dalimi identiškos.